Kokios viešųjų pirkimų bylos šiandien? Dėl ko kyla daugiausia ginčų viešųjų pirkimų srityje?

Apeliacine tvarka išnagrinėtų viešųjų pirkimų bylų skaičius kasmet didėja. Pavyzdžiui, 2019 m. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo išnagrinėtos 132 bylos, 2020 m. – 150 bylų, o 2021 m. – 174 viešųjų pirkimų bylos. Daugiausia ginčų kyla dėl viešųjų pirkimų procedūrose priimtų baigiamųjų perkančiosios organizacijos sprendimų, kuriais nustatoma tiekėjų pasiūlymų eilė ir pripažįstamas pirkimo laimėtojas (pirmąjį praeitų metų pusmetį buvo išnagrinėta daugiau kaip 50 tokių bylų). Kiti tiekėjai tokiose bylose ginčija laimėjusio pasiūlymo tinkamumą arba teigia, kad buvo netinkamai įvertintas jų pačių pasiūlymas.

Šiek tiek mažiau ginčų keliama pradinėse pirkimų stadijose, kai nesutinkama su perkančiųjų organizacijų nustatytomis pirkimų taisyklėmis (pirmąjį praeitų metų pusmetį buvo išnagrinėta daugiau kaip 10 tokių bylų). Pasitaiko ginčų ir dėl to, kad perkančiosios organizacijos nutraukia jau prasidėjusias ir pažengusias pirkimų procedūras. Tokios situacijos pagrįstai sukelia tiekėjams abejonių dėl tikrųjų perkančiųjų organizacijų motyvų ir skaidrumo, todėl teismui tenka išsamiai išanalizuoti, ar priežastys, lėmusios pirkimų nutraukimą, buvo tikrai objektyvios ir pateisinamos.

Taip pat nemažai ginčų kyla dėl jau sudarytų viešojo pirkimo sutarčių vykdymo ar jų vienašališko nutraukimo teisėtumo, motyvuojant tuo, kad tiekėjai esmingai pažeidė sutarties sąlygas (tokie perkančiųjų organizacijų sprendimai sukelia tiekėjams neigiamų padarinių, kadangi šie tiekėjai, kaip nepatikimi subjektai, yra įtraukiami į vadinamąjį juodąjį sąrašą ir jiems apsunkinamas dalyvavimas naujuose viešuosiuose pirkimuose). Be to, praeitais metais buvo kelios bylos, kuriose teismui reikėjo spręsti dėl teismų ankstesnėse bylose panaikintų perkančiųjų organizacijų sprendimų padarinių – nuostolių tiekėjams atlyginimo. Lietuvos apeliaciniam teismui praeitais metais teko spręsti ir išskirtinę bylą dėl Viešųjų pirkimų tarnybos išvados, kuria ji įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, kaip suteikiančiąsias institucijas, nutraukti vykdomo projekto „Daugiafunkcinis sveikatingumo, ugdymo, švietimo, kultūros ir užimtumo kompleksas“ koncesijos suteikimo procedūras, teisėtumo (vadinamąją Nacionalinio stadiono bylą). Šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas, atlikęs išsamią Viešųjų pirkimų tarnybos išvados analizę, konstatavo, kad tarnyba netinkamai taikė teisės normas, neatliko visapusiškos koncesijos projekto teisinių santykių analizės, todėl paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo Viešųjų pirkimų tarnybos išvada buvo panaikinta.

Ar teismo procesas viešųjų pirkimų bylose turi kokių nors skiriamųjų bruožų, palyginti su teismo procesu kitų kategorijų bylose?

Teismai, nagrinėdami viešųjų pirkimų bylas, turi užtikrinti, kad viešosios lėšos, skirtos pirkimams, būtų naudojamos teisėtai, racionaliai, paisant skaidrumo ir kitų svarbių principų. Todėl šiose bylose teismams tenka aktyvaus arbitro vaidmuo, reiškiantis, kad teismai gali savo iniciatyva rinkti įrodymus, viršyti pareikštus reikalavimus, jei tai būtina bylai teisingai išspręsti, reaguoti į pastebėtus pažeidimus.

Kitas ypatumas – procesas privalo būti spartus, kad bylinėjimasis šios kategorijos bylose nesukliudytų laiku įsigyti visuomenei svarbių prekių ir paslaugų. Dėl to proceso įstatyme nustatyti labai trumpi terminai tiek ginčo šalims, tiek teismui atlikti įvairius procesinius veiksmus. Siekiama, kad byla pirmosios instancijos teisme truktų ne ilgiau kaip 60 dienų, o apeliacinės instancijos teisme – 45 dienas.

Su kokiais pagrindiniais iššūkiais tenka susidurti teisėjams, nagrinėjantiems viešųjų pirkimų bylas? Kokia jų problematika?

Vienas pagrindinių iššūkių – šiose bylose kylantys specifiniai klausimai. Pavyzdžiui, taikant viešųjų pirkimų procedūras yra perkamos informacinių technologijų sukūrimo ir įdiegimo paslaugos, sudėtinga medicinos įranga ir pan., apie kurių veikimo principus teisėjai neturi specifinių žinių. Todėl be specialistų ar ekspertų pagalbos teisėjai negali kompetentingai nuspręsti, ar pirkimų sąlygos parengtos skaidriai ir užtikrina reikiamą konkurencijos lygį, ar tiekėjų pasiūlymai atitinka perkančiosios organizacijos iškeltus reikalavimus. Kai teisėjas bylai išspręsti nutaria pasitelkti ekspertus, tai sukelia papildomų iššūkių, susijusių su operatyvumo užtikrinimu, nes tokiais atvejais būtina užtikrinti ginčo šalių teises pasisakyti dėl ekspertų kandidatūrų, ekspertams užduodamų klausimų ir pan.

Kitas iššūkis – viešųjų pirkimų bylos neretai yra sudėtingos ne tik dėl jose kylančių specifinių klausimų, bet ir dėl itin plačios tyrimo apimties. Yra buvę atvejų, kai pirkimuose norintys dalyvauti tiekėjai ginčija kelias dešimtis perkančiosios organizacijos iškeltų sąlygų, todėl išsamiai ir operatyviai išnagrinėti tiekėjo nurodytas problemas yra sunku. Šios bylos gali būti sudėtingos ir teisinio vertinimo prasme, sprendžiant dėl perkančiosioms organizacijoms suteiktinos diskrecijos leistinų ribų (pavyzdžiui, sprendžiant, ar mokykla, pirkdama mokinių maitinimo paslaugas, gali nustatyti savo pobūdžiu subjektyvų maisto estetiškumo, kaip kokybės mato, reikalavimą), pasisakant, kada tiekėjui gali būti leidžiama pataisyti savo pasiūlymo trūkumus, o kada ne, arba, pavyzdžiui, nagrinėjant smulkesnio rinkos dalyvio pretenzijas, kad perkančioji organizacija pirkimo objektu esančias prekes ir paslaugas privalėjo pirkti atskirais pirkimais.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aktyvus viešųjų pirkimų bylose ir jo suformuluoti įstatymo išaiškinimai, neretai paremti išsamia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, yra labai naudingi žemesnės instancijos teismams.

Viešųjų pirkimų sritis sulaukia nemažai įstatymų leidėjo dėmesio. Teisinio reglamentavimo pokyčiais siekiama skaidrumo, operatyvumo, efektyvumo užtikrinimo. Kaip manote, ar nauji viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo pokyčiai yra reikalingi?

Pastarųjų metų didžiausia Lietuvos viešųjų pirkimų teisinio reglamentavimo novacija įvyko 2017 m. liepos 1 d., kai įgyvendinant atitinkamas Europos Sąjungos direktyvas įsigaliojo nauja Viešųjų pirkimų įstatymo redakcija bei vadinamojo komunalinio sektoriaus (vandentvarkos, energetikos, transporto ir pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų) srities pirkimus reglamentuojantis įstatymas. Tačiau viešųjų pirkimų teisinis reglamentavimas ir toliau nuolat sulaukia įstatymų leidėjo dėmesio, pavyzdžiui, nuo naujos redakcijos Viešųjų pirkimų įstatymo įsigaliojimo šis įstatymas buvo keičiamas daugiau kaip 10 kartų, o gana reikšmingi įstatymo pakeitimai buvo priimti visai neseniai ir įsigaliojo nuo 2022 m. pradžios.

Konkrečių įstatymų leidybos iniciatyvų nenorėčiau vertinti, tačiau didesnis viešųjų pirkimų efektyvumas, platesnio tiekėjų dalyvavimo pirkimuose užtikrinimas yra skatintini dalykai. Manau, pozityvu, kai siekiama, jog viešuosius pirkimus vykdytų organizacijos, turinčios kvalifikuotų ir patyrusių viešųjų pirkimų specialistų. Tada ir netinkamai suformuluotų pirkimo sąlygų ar neteisingai įvertintų tiekėjų pasiūlymų pasitaikytų rečiau.

Teisiniu reglamentavimu įtvirtinta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Ar tokios tvarkos įtvirtinimas, Jūsų vertinimu, yra naudingas? Ar ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos buvimas sumažina teisme gaunamų viešųjų pirkimų bylų skaičių?

Šiuo metu Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytas reikalavimas, kad tiekėjas, nesutikdamas su perkančiosios organizacijos priimtu sprendimu, pirmiausia turi pateikti pretenziją šiai perkančiajai organizacijai, o pastaroji sustabdo pirkimo procedūrą, išnagrinėja pretenziją ir priima dėl jos motyvuotą sprendimą. Tik tada tiekėjas įgyja teisę ginti savo teises teisme.

Manau, tokia ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka yra tinkama, nes, viena vertus, tiekėjams leidžia be didesnių finansinių ir laiko sąnaudų iškelti perkančiosios organizacijos sprendimų galimo neteisėtumo klausimą, kita vertus, pačiai perkančiajai organizacijai, ginčui dar nepasiekus teismo, leidžia atidžiai įvertinti tiekėjo argumentus ir operatyviai į juos reaguoti. Nors tikslių duomenų, kiek tiekėjų iškeltų pretenzijų yra patenkinama, neturime, tačiau, kiek žinoma iš praktikos, perkančiosios organizacijos rimtai vertina pateiktas pretenzijas ir, esant pagrindui, pakoreguoja pirkimuose jau priimtus sprendimus. Tokia ginčų sprendimo ikiteisminė tvarka yra nusistovėjusi, todėl abejotina, ar jos keitimas, pavyzdžiui, pavedant ginčus spręsti Viešųjų pirkimų tarnybai ar kitai institucijai, būtų racionalus.

Tikėtina, kad, pavedus ginčus spręsti atskirai ikiteisminei institucijai, ginčų trukmė pailgėtų, be to, reikėtų nuspręsti, kokia tvarka ir kurios institucijos sprendimu būtų užtikrinta pirkimo procedūrų sustabdymo galimybė, kai ginčas nagrinėjamas tokiose institucijose. Kita vertus, jeigu perkančiosios organizacijos dažniau pasinaudotų dabar įstatymo suteikta galimybe į viešųjų pirkimų komisijų darbą (taip pat ir tiekėjų pretenzijų nagrinėjimą) įtraukti nešališkus ekspertus, t. y. specifinių dalykų žinovus, konsultuoti klausimais, kuriems reikia specialių žinių ar vertinimo, tikėtina, kad tiekėjams rūpimi klausimai dažniau būtų išsprendžiami dar ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje.

Ar dažnai viešųjų pirkimų bylose taikomos laikinosios apsaugos priemonės? Kokios aplinkybės svarbios, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo?

Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (pirkimo procedūrų sustabdymo, įpareigojimo nesudaryti pirkimo sutarties, jau sudarytos pirkimo sutarties vykdymo sustabdymo), vertinamos tos pačios sąlygos, kaip ir kitose bylose, t. y. ar ieškinys jau pradinėje jo pateikimo stadijoje negali būti vertinamas kaip akivaizdžiai nepagrįstas (pavyzdžiui, viešųjų pirkimų bylose gali būti vertinama, kad ieškinys, pareikštas asmens, kuris akivaizdžiai neturi teisinio suinteresuotumo reikšti atitinkamų reikalavimų dėl viešojo pirkimo, yra akivaizdžiai nepagrįstas) ir ar būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybės nebūtų apsunkintos, o pažeistos ieškovo teisės būtų realiai apgintos. Be to, viešųjų pirkimų bylose sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo dar įvertinama ir tai, ar tokių priemonių taikymas konkrečioje situacijoje atitiks ekonomiškumo, efektyvumo ir proporcingumo principus bei viešąjį interesą. Todėl sprendimą nestabdyti ginčijamo pirkimo procedūrų ar jau sudarytos pirkimo sutarties vykdymo gali nulemti, pavyzdžiui, ypatinga perkamo objekto svarba visuomenei, dėl kurios bet koks delsimas būtų nepateisinamas (su tokiomis situacijomis susidūrėme ir COVID-19 pandemijos metu).

Vis dėlto teismų praktikoje pripažįstama, kad skaidrus ir racionalus viešųjų lėšų panaudojimas yra ne mažiau svarbus visuomenės interesas, todėl nesant išskirtinių aplinkybių racionalu įšaldyti pirkimo procedūras ir palaukti ginčo baigties. Priešingu atveju perkančiosioms organizacijoms gali kilti neigiamų padarinių, nes jos jau būtų įsigijusios prekių ar paslaugų, tačiau turėtų atlyginti ir nuostolius tiekėjams, kurių teisės buvo pažeistos neteisėtu sprendimu. Taigi, šios kategorijos bylose laikinosios apsaugos priemonės taikomos gana dažnai.

Specializuojatės nagrinėti viešųjų pirkimų bylas. Kaip vertinate tokios specializacijos reikalingumą? Kodėl pasirinkote šią specializaciją?

Manau, tokia specializacija reikalinga, nes ji užtikrina išsamesnes šios srities teisinio reglamentavimo, teismų praktikos žinias ir prisideda prie kokybiškesnio bylų išsprendimo. Nagrinėti šios kategorijos bylas specializuojasi keturi Lietuvos apeliacinio teismo teisėjai. Viešųjų pirkimų bylų specializaciją pasirinkau pirmiausia dėl turimos darbo administraciniuose teismuose patirties – šiuose teismuose esu dirbęs teisėjo padėjėju ir teisėju. Administracinėse bylose kildavo ginčų dėl Viešųjų pirkimų tarnybos įpareigojimų teisėtumo, valstybės finansinę paramą gavusių subjektų padarytų viešųjų pirkimų pažeidimų padarinių, todėl ši sritis man jau buvo šiek tiek žinoma. Be to, administracinių bylų nagrinėjimas suformavo neblogą specifinių teisės sričių (pavyzdžiui, statybų teisės) išmanymą, kuris praverčia nagrinėjant ir viešųjų pirkimų bylas. Nors viešųjų pirkimų bylos kai kurių kolegų vertinamos kaip itin specifinės, nutolusios nuo realaus gyvenimo, tačiau, mano požiūriu, taip nėra, nes kone kiekvienoje byloje reikia spręsti įdomius teisinius ar faktinius klausimus, remtis bendraisiais teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Galiausiai dirbti su tokiomis bylomis, kurių išsprendimas turi reikšmingą poveikį visuomenės interesams, yra svarbu ir prasminga.