Daugiau nei 150 metų skaičiuojantis 25 km ilgio Vilhelmo kanalas tęsiasi nuo Minijos upės iki Kuršių marių Malkų įlankos, esančios Klaipėdos sąsiauryje. Vilhelmo kanalas buvo iškastas 1863-1873 m. siekiant plukdyti medinius sielius kanalu, o ne mariomis, taip apsidraudžiant nuo nuostolių ir pavojingų audrų, dažnai šaltuoju metų laiku siaučiančių Kuršių mariose.

Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje kanalo vanduo pradėtas naudoti geriamojo vandens tiekimui. Kol vanduo iš Vilhelmo kanalo pasiekia vartotojus, jis yra kruopščiai išfiltruojamas ir atitinka požeminio vandens kokybę. Tačiau kanalas dėl įvairių veiksnių yra itin pažeidžiamas.

Dr. Inga Dailidienė.

Klaipėdos universiteto

nuotr.

 

„Aplink kanalą gausu ne tik miškų, pelkių, bet ir žemės ūkio bei pramonės veiklos. Taip pat jį gali paveikti iš gyvenviečių tekantys ir kanalą pasiekiantys paviršiniai vandenys, kurie gali būti užteršti buitinėmis nuotekomis. Dėl šių rizikų kanalo vandens būklė reikalauja nuolatinio dėmesio, tyrimų, stebėsenos ir apsaugos priemonių. Juk kanalas svarbus ne tik klaipėdiškiams, bet ir kanalo ekosistemoje gyvuojančioms augalų ir gyvūnų rūšims", – sako pranešime cituojama Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto fizinių mokslų profesorė daktarė Inga Dailidienė.

Vilhelmo kanalo tyrimą KU mokslininkai atliko įmonės „Philip Morris Lietuva", valdančios fabriką Klaipėdoje, iniciatyva. Praėjusiais metais bendrovė gavo tarptautinį „Alliance for Water Stewardship" (AWS) sertifikatą. AWS Standartas apėmė eilę su tvariu vandens naudojimu ir saugojimu susijusių priemonių. Tarp jų – papildomus aplinkinių vandens baseinų tyrimus, įskaitant šiemet atliktą Vilhelmo kanalo būklės studiją.

Didžiausia rizika – gyventojai

Tyrėjai įvertino, kad didžiausią riziką Vilhelmo kanalui sudaro Dituvos sodų bendrijos gyvenvietė, kurioje gyvena apie 55,6 proc. viso kanalo baseino gyventojų ir yra susikoncentravusi didžioji dalis ekonominių veiklų, naujų statybų, vykdomas žemės ūkis, plečiasi urbanizacija.

„Atsižvelgiant į paimtus paviršinių vandenų mėginius ir gautus laboratorinių tyrimų rezultatus, šalia esančių ir susietų su Vilhelmo kanalu Dituvos sodų bendrijos drenažinių kanalų paviršiniai vandenys tam tikrose vietose yra užteršti fosforu ir turi mažą deguonies kiekį, kas rodo didesnę taršą ir galimybę neigiamai paveikti vandens ekosistemą", – sako prof. dr. I. Dailidienė.

Erika Vasiliauskienė.

Klaipėdos universiteto

nuotr.

 

Klimato kaita didina potvynio riziką

Taip pat kanalui didelę riziką kelia klimato kaita, šiltėjanti temperatūra ir kylantis vandens lygis Kuršių mariose. Pastarasis didina potvynių riziką kanalo baseine, įspėja mokslininkai. Karaliaus Vilhelmo kanalas driekiasi per žemumas, kuriose vyrauja pelkėtos teritorijos, ypač ties Minijos upės žemupiu. Kanalas yra maždaug 0,5-1 metro virš jūros lygio, o jo krantai yra gana žemi, todėl regionas yra jautrus potvyniams. Klimato kaita, kylantis Baltijos jūros ir Kuršių marių vandens lygis, dažnėjančios liūtys ir stipresni vakarinių krypčių vėjai gali sukelti didesnius potvynius nei įprastai. Potvynių rizikos vertinimo pagrindinis kriterijus yra kokie plotai galimai gali būti užlieti esant ekstremalioms hidrometeorologinėms sąlygoms.

„Didelės tikimybės potvyniai gali užlieti iki 15 proc. teritorijos, vidutinės tikimybės – iki 21 proc., o rečiausi, bet pavojingiausi potvyniai – iki 43 proc. kanalo baseino. Šios rizikos rodo, kad būtina atnaujinti nusidėvėjusią kanalo polderių sistemą, sausinimo tinklus ir pylimus. Siekiant dar didesnės apsaugos, reikia statyti naujus pylimus, atsižvelgiant į klimato kaitą, vietovės reljefą ir mokslines studijas", – teigė pranešime pacituota KU Jūros tyrimų instituto doktorantė Erika Vasiliauskienė.

Klaipėdos universiteto mokslininkai, atlikę papildomus Vilhelmo kanalo hidrologinius matavimus, pažymi, kad ties Lankupiais Vilhelmo kanalo vandens dalis paimama iš Minijos upės turėtų būti tikslinama prie įvairių hidrometorologinių sąlygų. Studijos metu matuotas vandens kiekis pratekantis upės vaga prie atitinkamų vandens lygių buvo didesnis nei manyta iki šiol. Atsižvelgiant į tai, svarbu sustiprinti ir padidinti Vilhelmo kanalo monitoringo (nuolatinės stebėsenos) stočių ir matavimų skaičių, taip pat patikslinti vandeningumo skaičiavimus po kanalo vagos atliekamų valymo ar gilinimo darbų bei didesnių potvynių.

Kanalui saugoti reikia bendrų pastangų

Tyrėjai teigia, kad siekiant tausoti ir išsaugoti kanalą, būtinas bendras tarpžinybinis derinimas ir sutarimas tarp įvairių institucijų. Nemažiau svarbi ir verslo bei gyventojų atsakomybė, teigia pranešime cituojamas „Philip Morris Lietuva" tvarumo vadovas Ugnius Dapkūnas.

Ugnius Dapkūnas.

„Philip Morris Lietuva“ 

nuotr.

 

„Kadangi Klaipėdoje yra daug pramonės įmonių, siekiant švarių vandens telkinių yra labai svarbu, kad ir verslas imtųsi kuo daugiau papildomų priemonių. Šiam tikslui pasiekti reikia atlikti vandens auditus ir įdiegti stebėjimo sistemas, kad verslas galėtų įsivertinti, kur suvartoja daug vandens bei kur yra galimi nuotėkiai. Taip pat reikia skatinti darbuotojus taikyti vandens taupymo praktikas bei edukuoti apie atsakingo vandens naudojimo svarbą", – sako ekspertas.

Verslai, siekdami vandens tausojimo, taip pat gali diegti vandens perdirbimo ir pakartotinio naudojimo sistemas. Pavyzdžiui, sukaupus lietaus vandenį, jį galima panaudoti kraštovaizdžio priežiūrai. Be to, būtina investuoti į vandenį efektyviai naudojančius įrenginius.

„Be abejo, svarbu įtraukti vandens valdymo tikslus ir uždavinius į įmonės tvarumo politiką, taip užtikrinant, kad vandens efektyvumas taptų pagrindiniu įmonės aplinkosauginio darbo aspektu. Verslui pravartu įvertinti ir tiekėjų bei partnerių vandens naudojimo ir atliekų tvarkymo praktikas. Jei tik įmanoma, įmonės turėtų permąstyti savo procesus, kurie padėtų sumažinti vandens suvartojimą, investuoti į vandens tausojimą skatinančias inovacijas", – pažymi U. Dapkūnas.

Ką gali daryti gyventojai, kad vanduo būtų labiau tausojamas ir švaresnis

Prie Vilhelmo kanalo ir kitų vandens telkinių tausojimo gali prisidėti ir gyventojai. Svarbu, kad jie ne tik atsakingai vartotų vandenį, bet ir atitinkamai elgtųsi su nuotekomis. Tokiu būdu vanduo, patenkantis atgal į gamtą bus švaresnis, pažymi U. Dapkūnas.

Karaliaus Vilhelmo kanalas. Rimanto Prušinsko nuotr.

 

„Norintiems vartoti mažiau vandens, patariama sekti, kiek ir kur jo suvartojama, patikrinti, ar turimi prietaisai, pavyzdžiui, vandens nuleidimo bakeliai, veikia tinkamai ir nesukelia vandens nuostolių. Gyventojai, pagal numatytą periodiškumą, privalo atlikti savo valymo įrenginių priežiūrą ir jokiais būdais neleisti nuotekų į aplinką. Remiantis kitų šalių, kuriose dėl augančio vartojimo ir klimato kaitos mažėja geriamojo vandens, patirtimi, sutaupyti galima ir renkantis maudynes ne vandens pilnoje vonioje, o po dušu, įrengiant vandenį tausojančius čiaupus, užsukant vandenį valantis dantis, pilnai užpildant skalbykles bei indaploves ir renkantis jose esančius „Eco" plovimo režimus", – teigia ekspertas.

Prisidėti prie mažesnio nuotekų išleidžiamų į gamtą užterštumo galima nemetant į klozetą bei kriauklę neleistinų medžiagų. Tarp tokių medžiagų – aliejus, riebalai, riebūs padažai, kavos tirščiai, kramtoma guma, balikliai, higieninės priemonės, plaukai, popieriniai rankšluosčiai ir kitos. Taip pat reikėtų rinktis ekologišką buitinę chemiją, kosmetiką, vengti plastiko ir sintetinių medžiagų, kurios gali suirti į mikroplastiką ir su nuotekomis patekti į gamtą.