Lietuva – tarp šalių, galinčių didžiuotis vandens kokybe

„Lietuvoje centralizuotai tiekiamas vanduo yra išgaunamas iš požeminių šaltinių, juo aprūpinama apie 82 proc. gyventojų. Kadangi Lietuvoje turime ganėtinai išskirtinę galimybę naudoti vandenį iš giliųjų vandeningųjų horizontų, aplinkos tarša vandens kokybei didelės įtakos neturi“, – teigia Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto Aplinkosaugos technologijos katedros docentė dr. Inga Urniežaitė.

Pasak mokslininkės, tiek cheminės, tiek mikrobiologinės vandens savybės Lietuvoje dažniausiai yra geros, todėl vandenį galima gerti tiesiai iš čiaupo – jo nereikia nei virinti, nei filtruoti.

Kauno technologijos universiteto

Cheminės technologijos fakulteto Aplinkosaugos technologijos katedros docentė dr. Inga Urniežaitė.

KTU nuotr.

 

Geriamojo vandens kokybė šalyje nuolat tikrinama. Vien Kaune 2025 metais buvo išanalizuota daugiau nei 2000 mėginių ir atlikta daugiau nei 11 tūkst. tyrimų. Specialistai vertina mikrobiologinius rodiklius, tikrina, ar vandenyje nėra žarninių lazdelių bei enterokokų, taip pat analizuoja chemines medžiagas – nitratus, arseną, fluoridus, šviną, pesticidus, PFAS junginius ir kitus galimus teršalus.

„Vandenvietėse veikiantys vandens ruošimo įrenginiai ir nuolatinė kokybės kontrolė užtikrina, kad tiekiamas vanduo atitiktų Lietuvoje galiojančius geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimus“, – pabrėžia I. Urniežaitė.

Kokybiškas vanduo gali sugesti pakeliui iki čiaupo

Ekspertė atkreipia dėmesį, kad vandens kokybė priklauso ne tik nuo vandenviečių ar valymo įrenginių. Įtakos turi ir vandentiekio tinklų būklė, avarijos, pastatų vamzdynai bei karšto vandens sistemos.

Kaune vandens tiekimo tinklų ilgis viršija 1000 kilometrų, todėl sistemos priežiūra reikalauja nuolatinio atnaujinimo bei kontrolės. Seni daugiabučių vamzdynai, korozija ar susikaupusios nuosėdos gali pakeisti vandens spalvą, skonį ar kvapą, nors pats vanduo į tinklus buvo tiekiamas kokybiškas.

Po remonto darbų gyventojai kartais pastebi trumpalaikį vandens drumstumą. Dažniausiai jį lemia geležies ar mangano junginiai, patekę iš vamzdynų. Nors toks vanduo gali atrodyti nepatraukliai, trumpalaikis drumstumas paprastai nėra pavojingas sveikatai.

Didžiausia rizika – šulinių ir seklių gręžinių vanduo

Pasak KTU mokslininkės, daugiau atsargumo reikėtų vartojant vandenį iš privačių šulinių ar seklių gręžinių, ypač po liūčių, potvynių ar avarijų.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, apie 15 proc. 2025 metais tirtų šulinių ir seklių gręžinių mėginių, kurių vanduo buvo vartojamas nėščiųjų ir kūdikių iki 6 mėnesių, neatitiko nitratų ar nitritų normų.

„Šios taršos be analitinių tyrimų nustatyti neįmanoma, todėl šeimose, kur yra nėščiųjų ar kūdikių iki 6 mėn., šulinių ir gręžinių vandens kokybę tirti itin svarbu“, – sako I. Urniežaitė.

Retais atvejais apie vandens užterštumą oficialiai perspėja ir vandens tiekėjai. Praėjusiais metais toks atvejis buvo užfiksuotas Šilutės rajono savivaldybėje, kai gyventojams rekomenduota vandenį virinti arba jo nevartoti maistui.

Karštas vanduo taip pat gali būti pavojingas

Nors Lietuvoje karštas vanduo ruošiamas iš geriamojo vandens, specialistai rekomenduoja maistui, gėrimams ar kūdikių maistui naudoti šaltą vandenį ir jį užvirinti.

Dar viena svarbi rizika – legioneliozė. Ji gali plisti įkvėpus aerozolio iš nepakankamai pakaitinto ar užsistovėjusio vandens. Dėl šios priežasties svarbu, kad karšto vandens temperatūra būtų ne mažesnė nei 50 °C.

Jei karštas vanduo nebuvo naudojamas savaitę ar ilgiau, prieš naudojimą rekomenduojama bent minutę leisti jam nubėgti.

Kelionėse skaidrus vanduo dar nereiškia saugaus

Pasaulyje saugiausias vanduo iš čiaupo dažniausiai tiekiamas aukšto išsivystymo šalyse – didžiojoje Europos dalyje, Šiaurės Amerikoje ir Australijoje. Tačiau net ir ten vandens kokybė gali skirtis priklausomai nuo miesto, regiono ar salos.

„Keliaujant plika akimi patikimai įvertinti vandens saugumo neįmanoma – užterštas vanduo gali atrodyti visiškai skaidrus, neturėti nei skonio, nei kvapo“, – pažymi I. Urniežaitė.

Anot jos, riziką kelionėse gali kelti ne tik vanduo iš čiaupo, bet ir ledo kubeliai, neplauti vaisiai, šviežios salotos ar gėrimai iš automatų. Net viešbučiai ne visada garantuoja saugumą – dėl sudėtingų vandens sistemų ir užsistovėjusio vandens juose gali išlikti legioneliozės pavojus.

Todėl keliaujant rekomenduojama rinktis termiškai apdorotą maistą, vaisius, kuriuos galima nusilupti patiems, gėrimus be ledo, o esant bent menkiausioms abejonėms – vartoti tik buteliuose išpilstytą vandenį.