Lietuvos invazinių rūšių sąrašą nuo 2012 m. Jis paplitęs visoje Lietuvoje, dažniausiai sutinkamas smėlynuose, pušynuose ar pakelėse. Dar žinomą zuikiakrūmio pavadinimu invazinį krūmą šiuo metų laiku galima atpažinti iš ryškiai žalių tankiai išsidėsčiusių stiebų, o birželio – gegužės mėn. iš geltonų, ovalios formos žiedų, kurie sudaro ilgus žiedynus.

Rugpjūčio – rugsėjo mėn. augalai sunokina juodas plaukuotas ankštis, vienoje ankštyje subrandina iki 20 žalsvai rudų sėklų. Sėklos dirvožemyje gali išlikti gyvybingos iki 80 m., o joms išplisti padeda vanduo, graužikai ir miškų ūkyje naudojamos transporto priemonės.

Norint sustabdyti šluotinio sausakrūmio savaiminį plitimą sėklomis, rekomenduojama šį invazinį augalą naikinti visus metus, bet ypač kol jis dar nežydi. Efektyviausios priemonės – rovimas bei iškasimas. Išplitusios šio invazinio augalo populiacijos kelia grėsmę kitų augalų augimvietėms, nes pakeičia dirvožemio cheminę sudėtį, t. y. sudaro simbiozę su azotą fiksuojančiomis bakterijomis, kurios praturtina dirvožemį azotu. Jame pradeda augti azotamėgiai augalai ir išstumia kitas vietines rūšis. Be to, šluotiniai sausakrūmiai sudaro tankius sąžalynus, kuriuose nyksta žolinė augmenija.

Pasitaiko, kad dar parduodami šluotinio sausakrūmio daigai ar jų sėklos, nes ši rūšis paskelbta invazine ne visose Europos Sąjungos valstybėse, todėl būtina atidžiai įsivertinti, ar tai nėra šis invazinis augalas. Invazinių augalų gyvybingų individų tyčinis auginimas, dauginimas, mainymas, įvežimas, perkėlimas, prekyba ar kitoks naudojimas yra draudžiamas.

Už invazinių rūšių auginimą, dauginimą, mainymą numatytos baudos.