VGTU Architektūros fakulteto Dizaino katedros vedėjas doc. dr. Jonas Jakaitis atkreipia dėmesį, kad universalus dizainas yra priemonė, kurianti galimybes visiems žmonėms įvairiapusiškai integruotis į visuomenę, dalyvauti lygiomis teisėmis. Todėl universalus dizainas dar neretai vadinamas ir  demokratiniu, įtraukiančiuoju, dalyvaujamuoju dizainu, nes jis verčia atsigręžti į žmones, skatina visuomenę dalyvauti, įsitraukti. Akademinės bendruomenės atstovas apgailestauja, kad Lietuva, priešingai nei daugelis Europos valstybių, neturi dizaino politikos, kurios sudėtine dalimi turėtų būti ir universalus dizainas.

Laikotarpis verčia atsigręžti į žmogų, bet teisėje įtraukimo – lyg nebūta

„Postmodernistinė visuomenė atsigręžė į žmogų, jį skatindama dalyvauti ir jį įtraukdama“, – sako dr. J. Jakaitis, tarstelėdamas, kad kaip tik tokio įtraukimo nėra jokiuose Lietuvos dokumentuose. Tačiau kai matomos, suvokiamos problemos, suvokiama ir tai, kad jas reikia spręsti – tai yra kelias ieškoti sprendimų. Bėda ta, kad mes, kaip pastebėjo jis, dažnai tų problemų, pavyzdžiui, aplinkos pritaikymo, nematome, todėl ir nesistengiame spręsti.

Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Dr. Asta Kandratavičienė pastebi, kad kaip tik tokio supratimo ir trūksta.

„Sudėtinga paaiškinti, kad jeigu neįgaliesiems bus gerai, tai gerai bus ir visiems“, – sako ji. Neretai atrodo, kad daroma visa, kad nereikėtų daryti nieko, kai kalba pasisuka apie universalų dizainą. 

Kaip išvengti nusileidimo turėklais ant pilvo?

Pokalbyje, kuris įvyko Neįgaliųjų reikalų departamente, dalyvavę įvairių susijusių asociacijų ir sąjungų atstovai sutinka, kad viena iš didžiausių problemų arba kliuvinių universalų dizainą įvedant į kasdienį vartojimą ir praktiką, yra ta, kad trūksta supratimo, kas tai yra universalus dizainas, kaip jis veikia, kaip pagal jį sukurta aplinka, gaminiai, produktai, paslaugos lengvesniu padaro visų žmonių gyvenimą. Pokalbio dalyviai išskyrė du lygmenis, kuriuose turi būti įgyvendinami pokyčiai, kad situacija pasikeistų. Tai švietimas ir įstatyminė bazė.

„Šiais požiūriais, mes esame džiunglėse“, – karčiai pastebėjo Lietuvos žmonių su negalia aplinkos pritaikymo asociacijos vadovė Nijolė Milkevičienė. Jos žodžiais, dabar galiojantis STR, kuris siejamas tik su neįgaliaisiais, yra nepatenkinamas. Universalus dizainas jau minimas Statybos įstatyme, tačiau nėra jį lydinčio STR.

„Kaip taikyti universalų dizainą, pavyzdžiui, renovuojant namus, jeigu neapibrėžta, kaip tai padaryti. „Man nepriklauso – nedarau, nes nėra įstatyme“, paprastai sakoma“, – kalba moteris, neslėpdama, kad turintiems judėjimo problemų žmonėms iš antrojo aukšto į pirmąjį nusileisti kartais yra tik vienas kelias – turėklais ant pilvo. Tai pasakytina ir apie anksčiau pastatytas ikimokyklinio ugdymo įstaigas, kuriose judėjimo negalių turinčių vaikų judėjimas yra apribotas dėl nepritaikytų, todėl tampančių neprieinamomis patalpų. N. Milkevičienės žodžiais, universalios aplinkos reikia visur – tiek namuose, tiek viešuosiuose pastatuose, tiek ir aplinkoje, nes ir judėjimo negalią turintis žmogus nori judėti, važiuoti, būti nevaržomas kliūčių. 

„Daiktinė aplinka turi būti orientuota į žmogų – tai yra pradžia“, – sako dr. J. Jakaitis.

Ko mokomi studentai – projektuoti „cool“ ar patogiai?

Būsimi architektai kartais tik šoko būsenoje suvokia, kodėl reikia projektuoti pagal universalaus dizaino principus. „Kartais net ketvirtojo kurso studentai nesuvokia, kas projektuose yra gerai, o kas blogai“, – pastebi Jurgita Masiulionytė, Lietuvos žmonių su negalia sąjungos administratorė. Neįgalieji lankosi universitetuose, organizuoja seminarus apie universalų dizainą. Kaip dalijasi J. Masiulionytė, mokymas neretai prasilenkia su praktika. Tai labai ryškiai pasirodo tuomet, kai studentai su neįgaliais žmonėmis išeina į gatvę: studentams, anot jos, atsiveria akys, ir jie pagaliau pamato kliūtis.

Specialiųjų poreikių turintys žmonės pastebi, kad studentai dažnai orientuojami kurti išskirtinius pastatus, kurie stebintų, priverstų aikčioti, tačiau visiškai pamirštama, kad pastatai turi būti statomi žmonėms, kad visi vienodai jais galėtų naudotis.

J. Masiulionytė, atstovaujanti Lietuvos žmonių su negalia sąjungai, pastebi, kad tokia nuostata veikiausiai galioja dėl to, jog „pritaikymų reikia dėl vieno ar dviejų neįgaliųjų“. Todėl ji viliasi, kad iš teisės aktų išbraukus „pritaikymas neįgaliesiems“ ir įvedus universalaus dizaino terminą, ateitų ir kitoks suvokimas – to reikia visiems. Tada nereikėtų ieškoti būdų, „skylių“, landų, pro kurias reikėtų brukte brukti ar prašyti kurti, statyti, projektuoti pagal universalaus dizaino principus, tai yra daryti ne dėl vienos ar dviejų grupių, o visiems.

Gediminas Jonikaitis, aplinkos pritaikymo specialistas, akcentavo švietimą svarbą, sakydamas, kad jeigu tik atskiros žmonių grupės supras, kas yra universalus dizainas, procesas nepajudės. Jau į bendrojo lavinimo mokyklų programas turėtų būti integruotas universalus dizainas – tik taip užaugs karta, G. Jonikaičio žodžiais, kuri be jokių papildomų aiškinimų žinos, kas yra universalus dizainas ir supras, kodėl jo reikia. 

„Priešingu atveju, bus sunku pajudėti iš vietos, stumdysimės vietoje ir grumsimės pavieniui. Švietimas – svarbiausias dalykas“, – sako aplinkos pritaikymo specialistas G. Jonikaitis.

 

Balandžio 26 d. parodos RESTA metu rengiama tarptautinė konferencija „Universalus dizainas. Patogus gyvenimas žmonėms – naujos galimybės verslui“. 

Konferencijoje užsienio šalių pranešėjai dalinsis patirtimi apie prieinamos aplinkos kūrimą, jo vertes. Pranešimus skaitys specialistai iš Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Danijos. Šios konferencijos partneriais yra Neįgaliųjų reikalų departamentas prie SADM.

Renginio vieta: Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO, Laisvės pr. 5, Vilnius. 

Kviečiame registruotis į renginį.

Renginio data: 2018-04-26, parodos RESTA metu.

 

Taip pat skaitykite: 

Universalus dizainas. Gerbti žmogų – apsimoka 

Universalus dizainas. Dėl ko klysta bendrapiliečiai