Ekonominis pagrįstumas ir paslaugos kainos struktūra

Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto docentas, ekonomistas ir teismo ekspertas dr. Arūnas Burinskas teigia, kad viešųjų paslaugų kainos negali būti vertinamos tik pagal galutinį tarifą, pavyzdžiui, kainą už kilometrą ar kitą vienetą. Pasak jo, reali ekonominė logika slypi sąnaudų struktūroje, kurioje atsispindi darbo užmokestis, infrastruktūra, transporto priemonės, energijos kaštai, remontas, administracinės išlaidos, kapitalo kaštai, rizika ir pagrįsta grąža.

Analizuodamas viešojo transporto modelį, ekspertas pabrėžia, kad net maži tarifų pokyčiai gali turėti reikšmingą finansinį poveikį. Jei paslaugos apimtis siekia 10 mln. kilometrų per metus, vos 0,01 Eur skirtumas už kilometrą gali reikšti apie 100 tūkst. eurų per metus. 0,05 Eur skirtumas jau sudaro apie 500 tūkst. eurų, o 0,10 Eur – net apie 1 mln. eurų.

Vis dėlto, anot jo, vien tik tarifų palyginimas nėra pakankamas, nes identiškas įkainis gali maskuoti skirtingą paslaugos turinį – maršrutų struktūrą, transporto parką, kokybės standartus ar investicinius įsipareigojimus. Todėl būtina vertinti visą paslaugos ekonominį modelį, o ne tik galutinę kainą.

Konkurencijos vaidmuo ir vidaus sandorių išimtis

Eksperto vertinimu, viešieji pirkimai suteikia galimybę rinkai veikti kaip kainų ir kokybės testui, kai keli tiekėjai konkuruoja dėl to paties paslaugos užsakymo. Vidaus sandorio atveju toks rinkos mechanizmas dažnai neegzistuoja, todėl, jo teigimu, būtinas pakaitinis kontrolės modelis.

Tai turėtų būti sąnaudų auditas, aiškiai apibrėžta pelno norma, kokybės rodiklių sistema, palyginamieji duomenys ir nuolatinė priežiūra. Tik taip, pasak dr. A. Burinsko, galima užtikrinti, kad vidaus sandoris nebūtų naudojamas kaip priemonė perkompensuoti savivaldybių valdomas įmones.

Teisiniai saugikliai ir kontrolės klausimas

Advokatų kontoros „NOOR legal“ partnerė Daiva Lileikienė pabrėžia, kad vidaus sandoriai yra išimtis iš konkurencinės procedūros, o ne jos alternatyva. Jos teigimu, Konstitucijoje įtvirtinta sąžiningos konkurencijos apsauga reiškia, kad savivaldybių sprendimai negali iškreipti rinkos sąlygų.

Anot teisininkės, savivaldybės turi pareigą konkrečiais duomenimis pagrįsti, kodėl pasirinktas vidaus sandoris, o ne viešasis konkursas. Vien deklaratyvių argumentų nepakanka – būtina įrodyti, kad tik toks sprendimas užtikrina paslaugos prieinamumą, kokybę ir nepertraukiamumą.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad praktikoje dažnai kyla ginčų dėl galimo savivaldybių valdomų įmonių privilegijavimo, o verslui tenka ilgai bylinėtis, siekiant įrodyti sprendimų nepagrįstumą. Tokiais atvejais kontrolė per teismus nėra pakankamai greitas ir efektyvus mechanizmas.

Papildomai problemą išryškino Seimo kontrolierės išvada, kurioje rekomenduota tikslinti reguliavimą, aiškiau apibrėžti rinkos konsultacijų turinį ir sustiprinti priežiūros bei atsakomybės mechanizmus.

Pasak D. Lileikienės, svarstant naują reguliavimą Seime, esminis klausimas turėtų būti ne tik tai, kada savivaldybės gali sudaryti vidaus sandorius, bet ir tai, kaip bus užtikrinta jų kontrolė, kokie duomenys bus viešinami ir kas vertins ekonominį pagrįstumą dar prieš sudarant sutartis.