Skaidrios stiklo taros fabrikas „Panevėžio stiklas“ gamyboje naudoja 50 proc. perdirbamo stiklo. Kitą pusę pasigamina iš smėlio ir kitų priedų. Per metus fabrike išlydoma 40–50 tūkst. tonų, iš kurių maždaug 20–25 tūkst. tonų sudaro duženos.

„Kad būtų lengviau įsivaizduoti – į vieną traukinio sąstatą telpa apie 2000 tonų. Tai reiškia, kad per metus perdirbame maždaug 10–12 pilnų traukinių sąstatų stiklo“, – palygina „Panevėžio stiklo“ pranešime cituojamas įmonės vadovas Gintaras Petrauskas.

„Panevėžio stiklo“ 

vadovas

Gintaras Petrauskas.

Įmonės nuotr.

 

Tačiau perdirbimui naudojant stiklą ir rūšiavimo konteinerių, vadinamųjų „varpelių“, kyla iššūkių. „Konteineriuose visų spalvų stiklas yra ir sumaišytas, ir užterštas molinių vazonų, porcelianinių puodelių, veidrodžių ir kitų ne stiklinių daiktų duženomis, todėl perdirbimas tampa sudėtingesnis“, – pasakoja fabriko vadovas.

Technologijos ne visada padeda

Tokio užteršto stiklo panaudojimui gamyboje reikia daugiau pirminių žaliavų (smėlio ir kitų priedų), lydymo procesas užtrunka ilgiau, tad sunaudojama daugiau energijos.

Pasak G. Petrausko, net ir moderniausia rūšiavimo įranga nėra visagalė. „Porceliano nepamato ir technologijos. Kažkas vis tiek praslysta. O mums to vieno gabaliuko visiškai pakanka, nes jis neišsilydo net 1500–1600 laipsnių temperatūroje, kurioje lydomas stiklas. Tokia dalelė tampa kietu svetimkūniu stikle. Jei inkliuzas gintare – tai gražu. Bet kai jis atsiranda stikliniame butelyje, tai jau ne tik brokas, bet ir nesaugu“, – pasakoja fabriko vadovas.

Galiausiai, G. Petrausko teigimu, jeigu stiklo nereikia perlydyti iš naujo dėl broko, jis tampa pigesnis. „Sąmoningas rūšiavimas ne tik saugo aplinką, jis turi ir labai aiškią ekonominę logiką, nes teoriškai leidžia ir nebranginti gaminamų produktų“, – sako G. Petrauskas.

Krosnį keičia kas 12-15 metų

Jau šešiasdešimt metų „Panevėžio stiklo“ fabrikas dirba nepertraukiamu režimu. Krosnyje temperatūra turi būti stabili, esant poreikiui ji turi kisti iš lėto, net kelių laipsnių pokytis čia turi kritinės reikšmės visam procesui. „Kaip sako mūsų gamybininkai – stiklas mėgsta ramybę“, – pasakoja įmonės vadovas.

Stiklo lydymo krosnis sustabdoma tik vieninteliu atveju – tuomet, kai ji keičiama į naują. Tokia krosnis paprastai tarnauja 12–15 metų. Pastarąjį kartą „Panevėžio stiklo“ fabrike krosnis buvo pakeista 2017 m. Vietoj senos – buvo sumontuota 8 mln. eurų kainavusi naujos kartos krosnis.

„Šiuolaikiška krosnis leido mums 40 proc. sumažinti dujų sąnaudas. Jei tuomet nebūtume investavę, šiandien šio fabriko greičiausiai nebūtų“, – pripažįsta G. Petrauskas. Dėl kelių vėlesnių patobulinimų padidėjo krosnies našumas: nuo 150 iki 180 tonų stiklo išlydymo per parą.

Nuo gamyklos sprendimų iki mūsų kasdienių įpročių

Pastaraisiais metais „Panevėžio stiklas“ nuosekliai ieško būdų, kaip mažinti energijos poreikį ir gamybos poveikį aplinkai. Įmonė neseniai įsirengė 2,3 MW saulės elektrinę, todėl dalį elektros energijos pasigamina pati, o kartu su mokslininkais vysto ir inovatyvių plazmos degiklių, kurie galėtų leisti naudoti įvairių rūšių kurą, projektą. Pasak G. Petrausko, šis technologinis sprendimas per artimiausius kelerius metus turėtų tapti teoriškai pritaikomas stiklo pramonei.

„Visi pokyčiai rinkoje nuosekliai kreipiami vienintele kryptimi – siekiama sumažinti į aplinką išmetamo CO₂ kiekį. Kiekviena sutaupymo galimybė šioje vietoje yra svarbi tiek gamtai, tiek mums ekonomiškai“, – sako fabriko vadovas.

Pasak G. Petrausko, Lietuva per pastaruosius 20 metų padarė didžiulį šuolį rūšiavimo srityje – mišrių atliekų kiekis smarkiai sumažėjo, pakuotės rūšiuojamos vis aktyviau. „Bet nuo gero prie puikaus dar turime kur pasitempti. Pati blogiausia vieta bet kokiai šiukšlei yra sąvartynas. O kiekvienas teisingai išrūšiuotas stiklo butelis yra realus žingsnis švaresnės aplinkos link“, – sako jis. Ir apibendrindamas primena paprastą taisyklę: į stiklo konteinerį keliauja tik stiklo buteliai – ne keraminės vazos, lėkštės ar puodeliai.