Nustatant pasirinktos medžiagos šiluminį laidumą, matavimai atliekami absoliučiai sausai medžiagai, tačiau svarbu prisiminti, kad drėgmė į statybines konstrukcijas patenka tiek pastato statybos, tiek jo eksploatavimo metu. Drėgmės kiekis konstrukcijose nežymiai svyruoja visą pastato gyvavimo laikotarpį – vasarą likutinės drėgmės kiekis sienoje sumažėja, o žiemą nežymiai padidėja.

Normaliomis eksploatacijos sąlygomis akytojo betono konstrukcijose drėgmės kiekis iki pastovios drėgmės išsilygina jau po pirmojo šildymo sezono ir vidutiniškai siekia 4–6 proc. rodiklį. Šis likutinės drėgmės kiekis sienose yra įvertinamas atliekant namo energinio naudingumo skaičiavimus, pritaikant pataisos koeficientą Δλω (1 lentelė) pagal STR 2.01.03:2009. Tiesa, jei statinys pastatytas itin gerai, likutinės drėgmės dydis praktiškai gali būti ir mažesnis nei duota pataisa.

1 lentelė. Pataisa dėl papildomo medžiagos įdrėkimo konstrukcijose

¹šilumos laidumo koeficientas, vatais į metrą kelvinui (W/mxK)

Statybų aikštelėse vis dar gajus mitas, neva akytasis betonas traukia drėgmę. Iš dalies tai suprantama dėl akytojo betono gaminių išvaizdos – medžiaga yra porėta ir statybos metu jos spalva ženkliai pasikeičia, greitai reaguodama į drėgmę – patamsėja, papilkėja.

Kai kurie išsigąsta ir to, kad, atrodytų, medžiaga sugeria visą drėgmę į save.

Tačiau svarbu prisiminti, kad akytasis betonas drėgmės netraukia – tik yra laidus vandens garams ir turi didesnį įmirkį dėl savo porėtumo ir vanduo pakyla medžiaga ne aukščiau nei 4 cm nuo vandens paviršiaus, nes uždaros poros yra nutraukusios medžiagoje kapiliarus, kuriais vanduo galėtų kilti į viršų. Juolab, prisiminkime, kad iš akytojo betono pamatai nemūrijami, šią medžiagą specialistai renkasi statant sienas ir pertvaras, tad  medžiaga neturi tiesioginio sąlyčio su vandeniu.

Galima sakyti, kad kiekviena medžiaga traukia drėgmę, netgi stiklas. Tą akivaizdžiai galime pamatyti, kai stiklas rasoja, t.y. traukia drėgmę, kaip ir bet kuri kita medžiaga, šis procesas vadinamas kondensato susidarymu. Tai paaiškinti galima taip, kai pradeda drėkti kažkoks paviršius: rūsio siena, kampas, sienos sandūra su pamatu, stogu ir langais, ar lango stiklas. Tai reiškia kondensacinės drėgmės atsiradimą. To galima išvengti tik pašalinus šalčio tiltelius sienoje ir jos jungtyse ir sutvarkius vėdinimą. Kai sienų vidinio paviršiaus temperatūra nukrinta iki rasos taško, ant jo kondensuojasi ore esantys vandens garai (žiūrėti brėžinį).

Pavyzdžiui, jeigu patalpos temperatūra yra 20 laipsnių, o santykinis oro drėgnis viduje 50 proc., drėgmė pradės kondensuotis ant tų paviršių (sienų, stiklų), kurių paviršiaus temperatūra bus žemiau 9,3 laipsnių.

Rasos taškas – tai riba, kai šąlantis oras pasiekia 100% santykinį drėgnumą ir pradeda kondensuotis.

Grafike matome rasos taško liniją, kuri priklauso nuo vandens garų koncentracijos ir temperatūros. Panagrinėjus orą, kuriame yra 8,65 g/m³ vandens, galima surasti, kad rasos taškas susidarys temperatūrai nukritus iki 9,3°C, o tą orą su 8,65g/m³ drėgmės pašildžius iki 20°C, turėsime komfortiškas vidaus patalpos sąlygas su 50% santykine drėgme.

Iš grafiko galima suprasti, kad šaltas oras negali išlaikyti savyje daug drėgmės, nes ji kondensuojasi. -20°C oras gali išlaikyti savyje vos iki 1 g/m³ drėgmės, o šiltas +30°C oras gali išlaikyti savyje net virš 25 g/m³ drėgmės. Taip vadinamas šaltas ir drėgnas žiemos oras iš tikro yra kelis kartus sausesnis už kambario orą, ir vėdindamiesi žiemą mes džioviname kambarius. 

Susiformuojantis rasos taškas sienoje arba namo kampe ne tik gali sugadinti pastato interjerą ar eksterjerą, bet dažnai ir sudaro sąlygas atsirasti pelėsiui. Ant akytojo betono paviršiaus yra mažiausiai tikimybė atsirasti kondensacinei drėgmei, kadangi jo paviršius yra šiltas ir neatvėsta iki žemos, kondensatui rinktis palankios temperatūros.

Norint užtikrinti tinkamą patalpos mikroklimatą, svarbu, kad pastato sienų vidinio paviršiaus temperatūros svyravimai būtų minimalūs, jeigu išorinės temperatūros svyravimai yra dideli. Nedidelis akytojo betono šiluminis laidumas ir gera šilumos akumuliacijos savybė (šilumos inercija) užtikrina patalpoje stabilią temperatūrą. Todėl pastatuose su akytojo betono sienomis yra vėsu karštomis vasaros dienomis ir šaltomis žiemos naktimis.

Įsivaizduokime buitinę situaciją – gaminant maistą, ne šildymo sezono metu džiaustant skalbinius viduje ar kitais atvejais, patalpoje atsiranda perteklinė drėgmė, kuri turi kur nors „nusėsti“. Mūsų laimei, ji „migruoja“ į akytojo betono sieną, kur yra kaupiama – kai patalpoje bus įjungtas šildymas ar rekuperacinė sistema ir išsausės oras, BAUROC akytojo betono siena atiduos sukauptą drėgmę ir patalpoje taps maloniau būti.

Jei perteklinei drėgmei nėra kur nusėsti, ji gali pradėti kauptis vienoje vietoje, kur atsiras tikimybė formuotis pelėsiui arba bus pašalinama rekuperacinės sistemos, kuri išsausins orą, bus prarastas siekiamas komfortas ar net gali sukelti pablogėti fizinė namo gyventojų savijauta.

Remiantis mūsų šalyje galiojančiomis higienos normomis, aukščiausias komforto lygis pasiekiamas, kai patalpoje fiksuojamas 40–60 proc. drėgnumas. Tačiau šį rodiklį be papildomų sprendimų – patalpų viduje naudojamų drėkintuvų ar paprastesnių liaudiškų metodų, kaip drėgnų drabužių džiaustymas kambariuose, sudėtinga, todėl labai svarbu jau statybų metu pasirinkti geriausias šilumines ir drėgmės įgerties savybes turinčias medžiagas. Deja, vis dar tenka susidurti su statiniais, kuriuose nėra visiškai jokios drėgmės inercijos. Ir nors tokiuose pastatuose šilta, tačiau juose nėra drėgmės komforto, kuris yra toks svarbus. 

„Bauroc“ inf. ir iliustr.