MB „Esolis“ savininko ir vadovo Valdo Kavaliausko vertinimu, tai nėra vien tik ekonominio ciklo svyravimas. Tai – sisteminių sprendimų trūkumo pasekmė. Atsinaujinanti energetika vystėsi greičiau nei ją lydintys reguliavimo, balansavimo ir finansavimo mechanizmai. Saulės energetika Lietuvoje pasiekė etapą, kuriame vien plėtros skatinimo nebepakanka – būtina kryptinga ir aktyvi plėtros kontrolė.

Rezervuotos galios ir užšaldyta plėtra

Rezervuotos galios šiandien nebėra tik teorinis skaičius – jos realiai blokuoja tinklo pajėgumus, nors dalis projektų ekonomiškai jau nebeturi galimybių būti įgyvendinti. Pasikeitus rinkos sąlygoms, kritus elektros kainoms ir išaugus rizikoms, reikšminga dalis formaliai rezervuotų projektų tapo finansiškai nebeapsimokantys, tačiau jų rezervacijos ir toliau riboja naujų, realiai įgyvendinamų iniciatyvų plėtrą.

MB „Esolis“
savininkas ir vadovas
Valdas KAVALIAUSKAS.
Įmonės nuotr.
 

Pastaraisiais metais elektros tinkluose rezervuotas itin didelis saulės, vėjo ir energijos kaupiklių projektų galios kiekis, tačiau tikėtina, kad dalis šių projektų taip ir nebus realizuoti. Esant žemoms elektros kainoms ir išaugus finansinėms rizikoms, rezervuotos galios lieka „užšaldytos“, nors realios investicijos nebevyksta.

Problema slypi ekonomikoje. Elektros rinkoje fiksuojami paradoksalūs skirtumai: ilgalaikiai elektros pirkimo sandoriai vis dar gali siekti apie 100 eurų už megavatvalandę, tačiau realybėje dalis vystomų projektų priversti elektrą realizuoti kaimyninėse rinkose. Kai kuriais laikotarpiais, tokiose rinkose kaip Lenkija, kainos krenta iki 30–35 eurų už megavatvalandę.

Susidaro situacija, kai dalis projektų patiria nuostolius dar investavimo stadijoje – jų kaštai viršija realiai atgaunamas pajamas iš elektros gamybos. Esant neprognozuojamoms ir dažnai žemoms rinkos kainoms, investicijos praranda finansinį pagrindą, todėl projektai sustoja dar nepasiekę statybos etapo.

Anot V.Kavaliausko, vienas iš galimų sprendimų galėtų būti fiksuotų minimalios pagamintos elektros energijos įkainių mechanizmas ribotam laikotarpiui. Tai suteiktų investuotojams galimybę planuoti pinigų srautus, o bankams – vertinti projektus, remiantis valstybės pripažįstamais ir riziką mažinančiais kriterijais.

Kol kas projektai išlieka aktyvūs tik formaliai – rezervuotos tinklų galios lieka užimtos. Dėl to susidaro paradoksali situacija: tinklų pajėgumai užimti projektais, kurie realiai nestatomi, o tuo pat metu įmonės ir privatūs asmenys negali įsirengti saulės elektrinių, nes laisvų prijungimo galimybių paprasčiausiai nelieka.

Kalbant apie galimus sprendimus, rinkoje dažnai minima fiksuotų ar minimalių elektros supirkimo kainų idėja kaip vienas iš stabilumo instrumentų investuotojams. Tačiau tai neturėtų užgožti fakto, kad Energetikos ministerija kartu su rinkos dalyviais ieško kompleksinių sprendimų – nuo rezervuotų galių atlaisvinimo iki lankstesnių prijungimo ir balansavimo modelių. Būtent šių priemonių visuma, o ne vienas instrumentas, gali padėti sektoriui pereiti dabartinį etapą.

Paramos mažėjimas ir neapibrėžtumas gyventojams bei verslui

Gyventojams skiriamos kompensacijos už saulės elektrines ir energijos kaupiklius pastaraisiais metais nuosekliai mažėjo. Nors technologijų kainos taip pat krito, paramos mechanizmas tapo sunkiai prognozuojamas. Žmonės dažnai pirmiausia investuoja, o tik vėliau sužino, ar gaus paramą ir kokio dydžio. Tai kelia nepasitikėjimą ir didina nusivylimą.

Verslo situacija dar sudėtingesnė. Nuo 2024 m. įmonėms nebeliko galimybės naudotis palankesniais atsiskaitymo modeliais už perteklinę elektrą. Nauji projektai faktiškai tapo priklausomi nuo biržos kainų. Vasarą, kai saulės energijos pasiūla didžiausia, elektros kaina neretai artėja prie nulio, o kai kuriais atvejais įmonės netgi patiria papildomus kaštus už perteklinės energijos perdavimą į tinklą.

Namas su saulės elektrine Panevėžyje. MB „Esolis“ nuotr.

Šiame kontekste vis dažniau kalbama apie energijos kaupiklius kaip neišvengiamą sprendimą. Tačiau Lietuvoje iki šiol nėra aiškios, ilgalaikės kaupiklių skatinimo strategijos verslui, o tai reikšmingai riboja jų diegimo mastą.

Decentralizacija – praleista galimybė?

V.Kavaliauskas kritiškai vertina ir pačią energetikos plėtros kryptį. Pasak jo, Lietuva pernelyg susitelkė į didelius saulės parkus, kai tuo metu didelis potencialas slypi pastatų stoguose – individualių namų, daugiabučių ir pramoninių objektų.

Decentralizuota energetika leidžia sumažinti tinklų apkrovą, nuostolius ir didina energetinį saugumą. Tačiau ši kryptis pastaraisiais metais liko antrame strateginių sprendimų plane.

Saulės energetika Lietuvoje šiandien išgyvena ne krizę, o tam tikrą augimo „kalnelį“. Po spartaus augimo būtina sustoti, persitvarkyti ir susidėlioti aiškias taisykles. Rinka tapo brandesnė, tačiau ji vis dar valdoma instrumentais, skirtais ankstyvajai plėtros fazei.

Atsinaujinančios energetikos „kalnelis“: kodėl dabar metas persitvarkyti

Šiandien matyti, kad sprendimų paieška vyksta ne vien institucijų kabinetuose. Atsinaujinančios energetikos asociacijos ir įmonės kartu su Energetikos ministerija diskutuoja ir ieško geriausių būdų, kaip atlaisvinti „užšaldytas“ galias, efektyviau išnaudoti tinklų infrastruktūrą ir sukurti aiškesnes taisykles rinkai. Vis dėlto, rezervuotų galių problema kol kas išlieka neišspręsta.

Kaimo bendruomenės namai. MB „Esolis“ nuotr.

Tuo pačiu parama gyventojams nėra sustabdyta. Energetikos ministerija sausio 30 d. paskelbė, kad pilotiniam kvietimui gyventojams, norintiems įsirengti saulės elektrines kartu su kaupikliais, skiriamas papildomas 10,13 mln. eurų finansavimas (ankstesnis finansavimas siekė 5,3 mln. eurų), o kvietimas pratęstas iki š. m. birželio 30 d. Priemonę administruoja APVA.

Ši priemonė labiausiai orientuota į gyventojus, susiduriančius su ESO tinklo apribojimais: finansavimas skiriamas įsirengiant ne mažesnę kaip 5 kW galios saulės elektrinę ir ne mažesnės kaip 10 kWh talpos kaupiklį, kai leistina generuoti į tinklą galia neviršija 1 kW. Tai leidžia tapti gaminančiu vartotoju net ir riboto tinklo pralaidumo sąlygomis.

Žvelgiant į artimiausius mėnesius, verta įvertinti ir rinkos ciklą. Tarptautiniai analitikai fiksuoja, kad po itin žemų modulių kainų laikotarpio įranga gali brangti: „Wood Mackenzie“ vertinimu, saulės modulių ir susijusios įrangos kainos pasauliniu mastu gali augti – vien 2025 m. IV ketv. prognozuojamas apie 9 % šuolis, o augimo tendencija numatoma ir 2026 m.

Antžeminė saulės elektrinė ūkininko reikmėms. MB „Esolis“ nuotr.

Papildomą spaudimą kaštams didina ir žaliavų rinkos: Pasaulio bankas prognozuoja, kad bazinių metalų kainos 2026–2027 m. gali toliau stiprėti, o varis ir kiti metalai, itin svarbūs elektros infrastruktūrai, išlieka įtemptoje pasiūlos ir paklausos pusiausvyroje.

Todėl 2026-ieji gali būti paskutiniai „dar palankių“ sprendimų metai – kol dar veikia paramos priemonės, o technologijų ir rangos kainos nėra pilnai įkainojusios būsimų žaliavų bei tiekimo grandinės pokyčių. Vėliau vis dažniau teks investuoti pagal tvarios energetikos logiką – be dotacijų, kai energetiškai neefektyvūs sprendimai bus natūraliai išstumiami rinkos, o pramonė bus priversta modernizuotis, siekdama išlikti konkurencinga.