Vyriausybės atstovas kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Administracijos direktorių įgyvendinti Teisėkūros pagrindų įstatymo nuostatas ir Teisės aktų registre paskelbti priimtą įsakymą bei šiuo įsakymu patvirtintą priedą – Vilniaus miesto savivaldybės gatvių infrastruktūros standartą (Standartas).

Vyriausybės atstovas paaiškino, jog Standartas buvo paskelbtas Savivaldybės interneto svetainėje. Juo įtvirtinti Vilniaus miesto 12 gatvių nauji principai, o remiantis Standartu Vilniaus mieste buvo pradėtos vykdyti gatvių rekonstrukcijos (siaurinimo ir kapitalinio remonto darbai). Vyriausybės atstovas siekė įrodyti, jog Standartas laikytinas norminiu teisės aktu, kuris turėjo būti paskelbtas Teisės aktų registre. Tuo tarpu Savivaldybė laikėsi pozicijos, jog Standartas yra vizijų ir gerųjų praktikų rinkinys, dėl to Teisės aktų registre jis neturėjo būti paskelbtas.

Išnagrinėjęs bylos aplinkybes ir Standarto teisinį pobūdį, LVAT sutiko su Vyriausybės atstovu ir nutarė, jog Standartas laikytinas norminiu teisės aktu.

Byloje pripažinta, jog Standarto pobūdis nėra akivaizdus, nes kai kurie požymiai rodo jį esant norminį teisės aktą, tačiau kitos Standarto charakteristikos nėra būdingos norminiams aktams. Šios Standarto charakteristikos įvertintos kaip norminio akto trūkumai, o Standartas ir su šiais trūkumais pripažintas norminiu aktu, nustatančiu bendro pobūdžio privalomas elgesio taisykles, taikomu Vilniaus gatvėms (pagal Standartą „gatve laikom[a] visk[as], kas yra tarp pastatų fasadų“), orientuotu į ateitį, skirtu taikyti ne vieną kartą, priimtu Administracijos direktoriaus įsakymu.