Paklausta, kodėl rinkosi stilių, kuris iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti niūrokas ir šaltas, D. Ibelhauptaitė paprieštaravo.

„Aš jo nesirinkau – aš jį pati kūriau ir sukūriau su architekto pagalba. Vis tik pagrindinė idėja buvo mūsų – mano ir mano vyro. Šis stilius ir esame mes. O stilių „renkasi“ tik tie, kurie patys neturi fantazijos, skonio, priklauso nuo kitu nuomonės: stilistų, dizainerių ir t. t. Aš kuriu savo stilių pati ir, patikėkite, man absoliučiai nusispjauti, kaip tas mano stilius atrodo kitiems. Šitas butas ir šitas stilius yra puikus – taip, jis puikus gal tik 5% žmonių, bet kiti 95% manęs nedomina“, – atsakyme portalui rašė D. Ibelhauptaitė.

Sudomino įvairių pasaulio šalių žurnalistus

Ji teigė, jog žmogus peržvelgęs šiuolaikinius pasaulio interjerų ar architektūros žurnalus suvoks, kad toks stilius yra tai, kas yra geriausio pasaulyje.

„Mūsų butas jau 3 dienos yra tarp populiariausių Dezeen.com (tarptautinis interjero naujienų portalas, – red. past.) portalo straipsnių, per tas tris dienas apie jį parašyti nusprendė „Sunday Times“, „Elle Decoration“, prancūzai, Hong Kongo žurnalistai, didžiausias arabų šalių žurnalas“, – vardijo pašnekovė.

Didžiosios Britanijos architektų bendrovė „Apa“  iš šios poros gavo nelengvą užduotį: paversti 1930-aisiais statytos batų gamyklos Londone, Clerckenwelio rajone, erdvę į butą. D. Ibelhauptaitę ir D. Fletcherį sužavėjo platūs šios patalpos langai, tačiau ji buvo netinkamai suplanuota. Pora atskleidžia, jog praktiškai patalpą įsigijo dėl langų, o metalinės durys vėliau tapo savotišku įkvėpimu likusiam interjerui.

Nutarta transformuoti erdvę paliekant autentiškas detales, siekiant būstą kuo labiau suasmeninti, pritaikyti individualiems klientų poreikiams.  Langai kartu su metalinėmis priešgaisrinėmis durimis nebuvo pakeisti ir virto naujojo interjero akcentais.

 Sena gamykla turi šiurkštumo, autentiškumo, kuris patrauklus Dexteriui Fletcheriui. Beje, jo filmuose taip pat atsiskleidžia aistra architektūrai. 

Šalia langų paliktos senovinės rankenėlės, skirtos langams atidaryti vėdinant patalpą, šiame būste kuria nepaliesto pramoninio dizaino estetiką. Taip pat stengiamasi sudaryti savotišką nuolatinio judėjimo įspūdį, nors būstas išlieka statiškas. Tokios temos yra persmelkę šį interjerą.

Metalo kubas – aliuzija į teatro ir kino pasaulį

Režisūrinė Dalios patirtis tapo dizaino ašimi, pasiremiant ja toliau buvo formuojama būsto erdvė. Jo viduryje buvo  „įsodintas“  juodas metalo kubas, priglobęs vonią, filmų ir knygų archyvą, skalbimui skirtą patalpą.

 Dalios Ibelhauptaitės ir Dexterio Fletcherio būsto interjeras. Fotografo Ed Reeve nuotrauka

D. Ibelhauptaitė ir D. Fletcheris šio kubo prasmę paaiškina taip: nuo vaikystės jie abu sukosi teatro bei kino pasaulyje. Juodas kubas – tai tarsi dar neatverta juoda dėžė ant scenos, kurioje abu jie su smalsumu ieškojo emocijų, istorijų, svajonių.

Kiekviena kubo siena skirta skirtingiems poreikiams: skaityti ir miegoti, dirbti, ruošti maistui ir valgyti, bendrauti ir atsipalaiduoti. Kubas tarsi sukuria judėjimo modelį ir visas interjeras „vyniojamas“  aplink jį.

Kubo paviršiai labai įvairūs: tai ir plieninės sienos, juodos plokštumos sienos, metalinės lentynos, įdubos, dekoratyvinės nišos, stumdomos durys. Kiekvienas elementas čia yra tarsi judantis ir turi labai apgalvotą paskirtį kompaktiškoje erdvėje.

„Metalinė dėžė įkūnija mūsų kūrybišką darbą, – sako būsto šeimininkai. – Režisierius visada ima tuščią juodą dėžę, o vaizduotė kuria vaizdus, istorijas, architektūrinius objektus, kurie perkeliami į emocines veikėjų istorijas“.

Štai kodėl metalinis kubas atrodo tarsi užsklęstas nuo išorinių akių. „Tai kaip gyvenamoji erdvė, kai tik ją praveri, atrandi galybę filmų, knygų, didžiulį mūsų filmų ir teatro spektaklių fotografijų archyvą“, – sako D. Fletcheris. 

Ąžuolo masyvo lentynos saugo senelio pasakytus žodžius

Dėl būsto šeimininkų meilės teatrui, muzikai, šokiui ir artistiniam aiškumui monochrominė spalvų paletė vietomis praskaidrinama šiltais apšvietimo tonų, vadinamojo plieno mėlynos, tamsios alyvuogių žalios atspalviais ir išskirtinėmis daiktų faktūromis.

Apšvietimas taip pat varijuoja nuo prigesintų šviesos šaltinių, atspindžių, iki tiesioginio srauto (it tikrame teatre).

Medžiagas, baldus ir stumdomas kubo sienas buto šeimininkai rinko patys, atsižvelgdami į savo giminės istoriją, kelionėse į Japoniją, Belgiją, Argentiną patirtus įspūdžius. Kiekvienas prisiminimas tarsi užkoduotas įvairiuose fragmentuose.

Pavyzdžiui, ąžuolo masyvo lentynos saugo daug ką iškęsti turėjusios D. Ibelhauptaitės šeimos istoriją.

Prieš Antrąją pasaulinį karą Dalios senelis turėjo medžio gamyklą, kurioje buvo gaminamos medinės lentos. Dėl to režisierės senelis ir jo devyni vaikai buvo ištremti į Sibiro gulagus, turėjo aštuonerius metus sunkiai dirbti. Daliai įsiminė tokie senelio žodžiai: „Jeigu spinta turi storas ąžuolo lentynas, vadinasi, ji kokybiška. Senais laikais tam dar buvo naudojamas tikras ąžuolas.“

Nuo tos dienos režisierė sau pažadėjo, jog jos būste bus ąžuolo masyvo detalių. Šiame jos ir D. Fletcherio bute iš ąžuolo masyvo pagaminta visa spinta-persirengimo kambarys, Dexterio darbo stalas bei vonios kambario spintelės. Mediena pirkta iš nedidelės įmonės mažame Lietuvos miestelye, kur įžengusi D. Ibelhauptaitė paprašė aukščiausios kokybės ąžuolo. Taip nejučia gimė dar viena sąsaja su šeimos istorija – ilgiausia ąžuolo masyvo dalis, kurios reikėjo stalviršiui, atkeliavo būtent iš Sibiro.

Dalia ir Dexteris vertina japonų architektūrą, meną. Todėl pagrindinė vonios siena yra išklijuota Japonijoje pagamintomis plytelėmis. Bute galima rasti nemažai kitų japoniškų detalių. Tarp jų – ir pelenų juodumo shoji stumdomos sienos (tokio tipo sienos įrengiamos japonų namuose), atskiriančios miegamojo erdvę.

Kalnų klimato šalis primena storos šiltos antklodės ir užtiesalai.  Tokios medžiagos nakties metu sukuria mistinę sapno atmosferą, o dienos – turtingą tekstūrų peizažą.

Savo sandara būstas yra urbanistinis, tačiau turi ir archaiškų elementų, atspindi savininkų meilę kokybiškoms medžagoms bei gamtai.

Baigdami savo pasakojimą buto šeimininkai sako siekę, kad būstas atspindėtų tai, kuo jie buvo, kokie yra šiandien ir kokie viliasi būti ateityje.

„Juk, galima sakyti, interjero kūrimas – tai it scenarijaus rašymas“, – svarsto D. Ibelhauptaitė.

Parengta pagal Dezeen.com informaciją