Jo vertinimu, Europos Sąjungos reguliavimas, gamintojų investicijos, užsakovų lūkesčiai ir darbo jėgos trūkumas nepalieka daug erdvės sektoriaus inercijai. Tačiau kartu Lietuvai atsiveria galimybė savo sukauptą kompetenciją panaudoti plačiau – ne tik statant, bet ir kuriant sprendimus, produktus bei technologijas, konkuruojant Europos rinkose.

Statybos keičiasi ne deklaracijomis, o reikalavimais

Pasak D.Gedvilo, šiandien statybos sektoriaus pokytį pirmiausia formuoja ne atskiros madingos technologijos, o visa tarpusavyje susijusių reikalavimų sistema.

ES teisė vis griežčiau reglamentuoja statinių energines savybes, tvarumą, medžiagų naudojimą ir kitus parametrus. Šie reikalavimai perkeliami į Lietuvos teisę, todėl projektuotojo sprendimų laisvę vis labiau apibrėžia ne vien užsakovo pageidavimai ar kaina.

„Jeigu pastatas neatitinka šiuolaikinių teisės aktų reikalavimų, jo nebegalima pastatyti ir tikėtis, kad viskas bus sutvarkyta vėliau. Reikalavimai projektavimo stadijoje jau įpareigoja rinktis šiuolaikinius sprendimus“, – sako D.Gedvilas.

Kita pokyčio pusė – gamintojai. Investuojama į gamybos linijas, kuriomis gaminami efektyvesni, tvaresni, labiau išbaigti statybos elementai. Todėl pasenusių technologijų atsisakymą lemia ne vien statybos įmonių pasirinkimas – keičiasi visa tiekimo grandinė.

Prie jos prisideda ir užsakovai. Informacijos apie statybos sprendinius prieinamumas keičia užsakovų santykį su projektuotojais ir rangovais: užsakovas vis dažniau ateina ne tik su funkcine užduotimi, bet ir su žiniomis apie kitose rinkose taikomus sprendimus.

„Šiandien žmogus gali labai greitai rasti naujausius inžinerinius sprendimus ir paklausti projektuotojo ar statybininko: o kodėl negalėtume padaryti taip? Tai taip pat verčia sektorių judėti“, – pažymi LSK prezidentas. Todėl, jo vertinimu, senų technologijų taikymas naujoje statyboje vis dažniau tampa išimtimis, o ne norma.

Svarbiausia tampa ne technologija, o duomenų kokybė

Kalbėdamas apie artimiausių metų pokyčius, D.Gedvilas išskiria procesą, kuris mažiau matomas nei dirbtinis intelektas ar robotizavimas, tačiau gali turėti didesnę įtaką kasdieniam projektų valdymui – sistemingą darbą su duomenimis.

Statinio informacija turi būti kaupiama ne atskirose projekto dalyvių sistemose, o bendroje duomenų aplinkoje ir atnaujinama viso statinio gyvavimo ciklo metu: projektuojant, statant ir eksploatuojant.

„Vadyba ir sprendimai vis dažniau remiasi duomenimis. Kai visa komanda dirba bendroje duomenų aplinkoje, sprendimų kokybė priklauso nuo to, kiek duomenys yra struktūruoti, prieinami ir atnaujinami. Didelis pokytis statybų rinkoje įvyko, kai buvo pradėta taikyti BIM metodologija“, – teigia D.Gedvilas.

Šis principas keičia ir projektų vadovo vaidmenį. Duomenys turi būti ne formaliai sukaupti, o naudojami sprendimams: planuojant medžiagų užsakymus, vertinant tiekėjus, paskirstant darbo jėgą, įvertinant projektinių sprendinių ar meteorologinių sąlygų poveikį darbų eigai.

Tik tada atsiranda reali galimybė efektyviai pasitelkti ir dirbtinį intelektą.

„Jeigu duomenys tvarkingi ir nuolat atnaujinami, sprendimus galima priimti gerokai greičiau. Jeigu duomenys netvarkingi, negalima tikėtis kokybiškos vadybos – nesvarbu, kokį įrankį naudosi“, – sako LSK prezidentas, pažymėdamas, kad būtent čia atsiskiria įmonės, kurios technologijas naudoja kaip vadybos sistemos dalį, nuo tų, kurios technologijas vertina tik kaip atskirus įrankius.

Konkurencija jau tikrina, kas sugebėjo pasikeisti

Šį skirtumą, D.Gedvilo teigimu, gerai parodo Lietuvos įmonių darbas užsienio rinkose. Lietuvos statybos paslaugų eksportas per pastaruosius metus išaugo iki daugiau kaip milijardo eurų. Tai, jo vertinimu, yra ne tik kiekybinis rodiklis. Jis rodo augantį pasitikėjimą Lietuvos rangovais, projektuotojais ir statybos produktų gamintojais užsienio rinkose.

YIT LIETUVA nuotr. 

 

„Konkurencija statybos rinkoje yra negailestinga. Išlieka tie, kurie diegia inovacijas, naudoja technologijas ir tvarkingai dirba su duomenimis“, – konstatuoja D.Gedvilas.

Todėl Lietuvos pranašumo jis neieško vien darbo kainoje. Priešingai – ilgalaikę galimybę mato kompetencijoje, gebėjime valdyti sudėtingus projektus ir kurti sprendimus, kuriuos galima eksportuoti.

Ar Lietuva pasirengusi veikti greičiau?

D.Gedvilo vertinimu, technologinių kompetencijų Lietuvai netrūksta. Didesnė problema – sprendimų priėmimo greitis ir reguliavimo inercija.

Vienas iš pavyzdžių – Statybos kodeksas. LSK laikosi pozicijos, kad pradėtas jo rengimas turi būti užbaigtas, nes nuolatinis atskirų Statybos įstatymo nuostatų taisymas nesukuria sektoriui reikalingo stabilumo.

„Reikia užbaigti pradėtą kurti Statybos kodeksą ir sutvarkyti teisinę bazę taip, kad ateinantiems dešimtmečiams turėtume stabilesnę sistemą“, – sako D.Gedvilas.

Kitas klausimas – atsakomybės pasiskirstymas statybos procese. LSK siūlo aiškiau įtvirtinti statybos proceso dalyvių atsakomybes. Ypač svarbu tiksliau apibrėžti statytojo-užsakovo ir generalinio rangovo pareigas ir atsakomybes. Labai svarbu aiškiai teisės aktuose įvardinti už projekto įgyvendinimą atsakingą pagrindinį subjektą, o ne paskirstyti atsakomybę tarp daugybės proceso dalyvių.
Tačiau vien teisinės korekcijos nepakaks, jeigu nebus pertvarkomi patys procesai.

Statybos leidimas (SLD) neturėtų būti atskirtas nuo duomenų

D.Gedvilo siūlomas sprendimas – SLD ir statinio pripažinimo procesuose maksimaliai išnaudoti sukauptus skaitmeninius duomenis. Jeigu statinio informacija jau egzistuoja skaitmeniniame BIM modelyje, ji neturėtų būti pakartotinai renkama skirtingoms institucijoms ar procedūroms.

Dar platesnę galimybę jis mato savivaldybių skaitmeniniuose miestų modeliuose. Juose galėtų būti integruojama teritorijų planavimo, infrastruktūros ir kita informacija, reikalinga sprendimams dėl naujų teritorijų ar objektų vystymo priimti.

„Jeigu miestas turėtų savo skaitmeninį miesto modelį, kuriame būtų sudėta visa reikalinga informacija, sprendimus dėl naujo kvartalo ar objekto būtų galima priimti gerokai operatyviau. Tai sutrumpintų ne tik projektavimo, bet ir leidimų išdavimo procesą“, – teigia jis.

Jo siūlomas principas neapsiriboja statybos pradžia. Informacija apie statinį turėtų būti išsaugoma visą jo gyvavimo ciklą ir perduodama pasikeitus savininkui. Tokiu būdu statinio dokumentacija taptų ne vien archyvu, o aktyvia jo valdymo priemone.
Didesnis surenkamumo laipsnis – ne pasirinkimas, o atsakas į darbo jėgos trūkumą

Dar vieną ryškų pokytį D.Gedvilas sieja su statybos industrializavimu. Europos statybos rinkoje trūkstant darbuotojų, vis daugiau darbų turės būti perkeliama iš statybvietės į gamyklą.

INHUS / FB nuotr.

 

„Statybos trukmę galima mažinti didinant surenkamumo laipsnį – kai elementai gamykloje pagaminami kuo labiau išbaigti, o statybvietėje belieka juos sumontuoti“, – aiškina jis.

Tai, jo manymu, keis ir projektavimo logiką. Architektui bei konstruktoriui teks vertinti ne tik tai, kaip pastatas atrodys ir kaip jis funkcionuos, bet ir kaip greitai bei kokiu būdu bus pagaminti ir sumontuoti jo elementai. Tokio požiūrio reikšmė didėja ir dėl galimų ekstremalių situacijų.

D.Gedvilas atkreipia dėmesį į FIEC renginyje iškeltą klausimą apie Europos valstybių pasirengimą staigiam gyventojų skaičiaus augimui dėl klimato kaitos skatinamos migracijos. Jeigu valstybei per trumpą laiką tektų apgyvendinti dešimtadaliu daugiau gyventojų, dabartiniai statybos procesai tam nebūtų pritaikyti.

„Kyla klausimas: kaip greitai galėtume pastatyti būstą ir infrastruktūrą? Tai jau yra ne vien statybos, bet valstybės pasirengimo klausimas“, – sako D.Gedvilas.

Todėl, jo vertinimu, iš anksto parengtos teritorijos, skaitmeniniai miestų modeliai, didesnis surenkamumas ir greitesnis projektų įgyvendinimas yra svarbūs ne tik ekonominio efektyvumo, bet ir valstybės atsparumo požiūriu.

Statinys ateityje turės būti ne tik pastatomas, bet ir transformuojamas

Surenkamumo logika veda prie platesnio klausimo – kiek pastatas gali būti pritaikomas pasikeitus jo naudotojų poreikiams. Pastatai galėtų būti projektuojami taip, kad juos būtų galima transformuoti, didinti ar mažinti jų plotą, demontuoti atskirus elementus ir panaudoti juos kitur.

Tai keistų ir architektūrinio bei urbanistinio projektavimo užduotį: statinys būtų vertinamas ne tik pagal pradinę paskirtį, bet ir pagal galimus jo pokyčius per visą gyvavimo laikotarpį.

Tokį požiūrį D.Gedvilas sieja ir su žiedinės ekonomikos principais, ir su didesniu statybos pramonės surenkamumu.

Ką valstybė galėtų padaryti jau dabar?

Naujai Aplinkos ministerijos vadovybei, D.Gedvilo vertinimu, svarbiausia ne dar kartą peržiūrėti atskirus reguliavimo elementus, o pasirinkti kelias priemones, kurios realiai sumažintų statybos procesų trukmę. Tarp jų – Statybos kodekso užbaigimas, SLD išdavimo spartinimas, nuoseklus skaitmeninių duomenų naudojimas ir renovacijos proceso pertvarka.

Pastarojoje srityje LSK siūlo peržiūrėti viešųjų pirkimų procedūrų taikymą, tiksliau – siūlo daugiabučių renovacijoje iš viso atsisakyti viešųjų pirkimų procedūrų. D.Gedvilo argumentas – jeigu valstybė skiria paramą privačių daugiabučių renovacijai, rinkai turėtų būti suteikta daugiau galimybių pačiai organizuoti projektavimo ir statybos darbus.

„Jeigu norime renovacijos masiškumo ir greičio, turime mažinti biurokratiją. Paramos modeliai saulės elektrinėms ar šilumos siurbliams, kai netaikomos viešųjų pirkimo procedūros, parodė, kad rinkos sprendimai gali veikti gerokai greičiau“, – teigia LSK prezidentas. Jo vertinimu, būtent dėl ilgų procedūrų Lietuva nepasiekia tokio renovacijos masto, kokio reikėtų tiek energetikos, tiek socialiniu požiūriu.

Ekspertų žinios turi tapti sprendimų dalimi

D.Gedvilas taip pat akcentuoja valstybės ir socialinių partnerių dialogo kokybę. Statybos sektorių reglamentuojantys sprendimai apima ne vien Aplinkos ministerijos kompetenciją – jie susiję su energetika, transportu, žemės ūkiu ir kitomis sritimis. LSK dalyvauja teisėkūros procese, teikia pasiūlymus, tačiau ekspertų pasiūlymai ne visada tampa galutinio sprendimo dalimi.

„Socialinių partnerių kompetencijos turėtų būti labiau vertinamos. Kuo daugiau sprendimų priimame remdamiesi praktine patirtimi, tuo mažiau klaidų darome ir greičiau diegiame inovacijas“, – sako jis.

Šiame kontekste svarbus tampa ne pats konsultavimosi faktas, o jo rezultatas – ar rinkos ir specialistų sukauptos žinios iš tiesų keičia rengiamus sprendimus.

Lietuvos pranašumas – sukaupta kompetencija ir gamybinis potencialas

D.Gedvilas Lietuvos statybos sektoriaus potencialą sieja ne vien su žmonėmis. Jis išskiria kelis tarpusavyje susijusius pranašumus: vietinių žaliavų bazę, statybos produktų gamybą, inžinerinę kompetenciją ir įmonių patirtį užsienio rinkose.

„Turime dalį strateginių statybai reikalingų žaliavų, turime stiprią statybinių medžiagų pramonę. Tai svarbu ne tik ekonominiu, bet ir nacionalinio saugumo požiūriu“, – pažymi LSK prezidentas.

STATICUS / FB nuotr.

 

Ne mažiau svarbus, jo vertinimu, žmogiškasis kapitalas – projektuotojai, konstruktoriai, architektai, inžinieriai, statybos vadovai ir kvalifikuoti darbuotojai. Todėl Lietuva galėtų daugiau eksportuoti ne tik statybos darbų, bet ir žinias bei sukurtus sprendimus.

Nuo paslaugos eksporto – prie kuriamos technologinės vertės

Čia D.Gedvilas mato dar neišnaudotą Lietuvos statybos sektoriaus potencialą – mokslo ir verslo bendradarbiavimą. Jo vertinimu, universitetų sukauptos žinios per retai virsta konkrečiais produktais, licencijomis ar patentais, kurių bendrasavininkiais galėtų tapti mokslininkai ir statybos įmonės.

„Galėtų atsirasti daugiau bendrų projektų, kurių rezultatas būtų naujas produktas, licencija ar patentas, kurio savininkai būtų universitetas ir statybos įmonė ar statybos produktų gamintojas“, – teigia jis. Tai reikštų kokybinį poslinkį: iš eksportuojančios statybos paslaugas šalies Lietuva galėtų tapti šalimi, eksportuojančia ir statybos technologijas, produktus bei intelektinę nuosavybę.

Statybos sektoriaus reikšmė gerokai didesnė už jo paties ribas

D.Gedvilas statybos sektorių vertina ir kaip vieną iš instrumentų, kuriuo valstybė gali spręsti kitus strateginius klausimus. Dideli infrastruktūros, energetikos, kariniai ir viešieji projektai sukuria paklausą šalies įmonėms, tačiau jų poveikis tuo nesibaigia. Investicijos į infrastruktūrą gerina verslo aplinką, renovacija mažina energijos vartojimą, transporto infrastruktūra didina ekonominį mobilumą, o energetikos projektai stiprina valstybės atsparumą. Šią sąsają, jo vertinimu, turėtų geriau matyti ir politikai, planuodami valstybės investicijas. Pastarieji treji metai, jo nuomone, tai patvirtino. Nors Skandinavijos statybos rinkose fiksuotas nuosmukis, Lietuvos sektoriui stabilumo suteikė dideli vidaus projektai – infrastruktūros, energetikos ir kariniai objektai.

„Viešosios investicijos padėjo Lietuvos statybininkams išlaikyti pakankamą užsakymų portfelį tuo metu, kai kai kuriose Europos rinkose statybų apimtys mažėjo“, – sako D.Gedvilas. Todėl valstybės investicijų prioritetai tiesiogiai susiję ir su statybos sektoriaus pajėgumu, ir su visos ekonomikos atsparumu.

Ateities klausimas: ne – kiek pastatysime, o kaip greitai sugebėsime keistis

Statybos sektoriaus pokytis nėra vienos technologijos pasirinkimas. Tai procesų pertvarka, kurioje susijungia reguliavimas, duomenys, projektavimas, gamyba, statyba ir statinio eksploatavimas.

Konkurso „Lietuvos BIM projektai“ darbų pristatymas, 2026 m. Alekso Jauniaus nuotr.

 

Skaitmeninis modelis turi tapti ne projektuotojo dokumentu, o viso statinio gyvavimo ciklo informacine baze. Didesnis surenkamumas turi mažinti priklausomybę nuo darbo jėgos. Statybos kodeksas turi suteikti reguliavimo stabilumą. Renovacijos procesai turi būti trumpinami ne deklaracijomis, o keičiant jų organizavimo principus. O universitetų žinios – paverčiamos produktais ir technologijomis.

Šiame kontekste statybos sektoriaus konkurencingumą lemia ne vien gebėjimas daugiau pastatyti. Vis svarbesnis tampa gebėjimas greičiau suprojektuoti, pagaminti, pastatyti, reaguoti į pokyčius ir panaudoti sukauptą informaciją kitame projekte.

Būtent tokį sektoriaus pokytį D.Gedvilas mato kaip artimiausių metų užduotį. Ir kartu – kaip galimybę Lietuvai: turėdama stiprią statybos pramonę, kompetentingus specialistus ir jau sukauptą eksporto patirtį, ji gali ne tik prisitaikyti prie Europos statybos rinkos pokyčių, bet ir pati kurti sprendimus, kurių reikės tai rinkai.