Privačiame sektoriuje išmoka priklauso nuo darbovietėje nustatytos tvarkos

Darbo kodekse, kuris taikomas visiems darbuotojams, nėra numatyta bendros darbdavio pareigos mokėti materialinę išmoką darbuotojui mirus jo šeimos nariui ar darbuotojui mirus – jo artimiesiems.

Darbo teisės skyriaus vedėja-vyriausioji darbo inspektorė Ieva Piličiauskaitė-Dulkė pabrėžia, kad privataus sektoriaus darbuotojams pirmiausia reikėtų pasitikrinti, kokia tvarka galioja konkrečioje darbovietėje.

„Privataus sektoriaus darbdaviai tokias išmokas gali būti numatę kolektyvinėje sutartyje, darbo apmokėjimo sistemoje ar kituose vietiniuose norminiuose teisės aktuose. Jei tokios pareigos nėra nustatyta, išmoka gali būti skiriama ir individualiu įmonės vadovo sprendimu“, – paaiškina I. Piličiauskaitė-Dulkė.

Taigi darbuotojas informaciją apie tai, ar darbovietėje tokia išmoka apskritai numatyta, kokiais atvejais ji mokama ir kokio dydžio gali būti, turėtų rasti kolektyvinėje sutartyje, darbo apmokėjimo sistemoje arba kituose darbdavio vietiniuose norminiuose teisės aktuose.

Biudžetinių įstaigų darbuotojams taikomas atskiras reglamentavimas

Kitokia tvarka nustatyta biudžetinėse įstaigose. Pagal Biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymą mirus biudžetinės įstaigos darbuotojui, jo šeimos nariams iš įstaigai skirtų lėšų gali būti išmokama iki 5 minimaliosios mėnesinės algos (MMA) dydžio materialinė pašalpa.

Ji gali būti skiriama sutuoktiniui, vaikams ar įvaikiams, motinai ar įmotei, tėvui ar įtėviui, senelei, seneliui bei kitiems giminaičiams, kurie su mirusiuoju turėjo artimą ryšį ir (arba) gyveno kartu. Tam turi būti pateiktas šeimos nario rašytinis prašymas ir mirties faktą patvirtinantys dokumentai.

Dėl konkretaus materialinės pašalpos dydžio sprendžia įstaigos vadovas, atsižvelgdamas į darbuotojo materialinę padėtį, įstaigos finansines galimybes ir konkrečias faktines aplinkybes. Konkretesni pašalpos dydžiai ir jų nustatymo kriterijai gali būti numatyti ir pačios įstaigos vietiniuose teisės aktuose.

Kada išmoka tampa darbdavio pareiga?

Jeigu išmokos mokėjimas mirus darbuotojui ar jo šeimos nariui yra nustatytas įstatyme, kolektyvinėje sutartyje ar darbdavio vietiniuose norminiuose teisės aktuose, darbdavys turi vadovautis juose nustatyta tvarka.

„Jeigu yra nustatytos sąlygos išmokai gauti ir darbuotojas jas atitinka, pavyzdžiui, pateikia prašymą ir mirties faktą patvirtinančius dokumentus, darbdavys turi laikytis savo paties nustatytų taisyklių. Jei vietiniuose teisės aktuose numatyti ir konkretūs išmokos dydžio nustatymo kriterijai, jų taip pat privalu laikytis“, – pažymi I. Piličiauskaitė-Dulkė.

Jeigu privataus sektoriaus darbdavio vidaus dokumentuose tokia išmoka apskritai nėra numatyta, sprendimą, ar ją skirti, kokio dydžio ji būtų ir kokia tvarka būtų mokama, darbdavys priima savo nuožiūra.

Kokių dokumentų gali prireikti?

Kreipiantis dėl išmokos paprastai reikėtų pateikti rašytinį prašymą, mirties faktą ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes patvirtinančius duomenis. Pavyzdžiui, gali būti prašoma dokumentų, patvirtinančių giminystės ryšį.

Konkretūs dokumentai ir terminas, per kurį dėl išmokos reikia kreiptis, gali būti nustatyti kolektyvinėje sutartyje, darbo apmokėjimo sistemoje ar kituose darbovietės vietiniuose norminiuose teisės aktuose. Todėl VDI rekomenduoja pirmiausia susipažinti su darbovietėje galiojančia tvarka arba dėl jos kreiptis į darbdavį.

Darbo kodeksas garantuoja laiką dalyvauti laidotuvėse

Nepriklausomai nuo to, ar darbuotojui priklauso materialinė išmoka, Darbo kodeksas numato atskirą garantiją darbuotojui, mirus jo šeimos nariui.

Darbdavys privalo tenkinti darbuotojo prašymą suteikti iki 5 kalendorinių dienų nemokamų atostogų, jeigu jų prašoma tam, kad darbuotojas galėtų dalyvauti mirusio šeimos nario laidotuvėse.

„Svarbu atskirti dvi garantijas – materialinė išmoka nėra bendra Darbo kodekso nustatyta pareiga visiems darbdaviams, tačiau darbuotojo teisė prašyti iki penkių kalendorinių dienų nemokamų atostogų šeimos nario laidotuvėms yra aiškiai įtvirtinta Darbo kodekse“, – akcentuoja I. Piličiauskaitė-Dulkė.