Tačiau tai buvo tik pirmasis pokytis. 2026 m. liepos 1 d. įsigalios dar viena svarbi taisyklė, kuri daugiabučių bendruomenėms gali turėti tiesioginę finansinę įtaką. Nuo šiol didelę reikšmę turės ne tik minimalus tarifas, bet ir tai, ar gyventojai žino savo namo techninę būklę bei ar turi parengtą ilgalaikį remonto planą.

Jeigu toks planas nebus parengtas ir patvirtintas, o pastato būklė nebus gera, minimaliam kaupiamųjų lėšų tarifui gali būti taikomas papildomas koeficientas. Tai reikštų, kad privaloma kaupiama suma gali padidėti net 2–4 kartus.

„Sausio mėn. įsigaliojęs minimalus kaupiamųjų lėšų tarifas buvo signalas iki vasaros daugiabučio gyventojams išsiaiškinti, kokios būklės yra jų turtas ir susitarti, kaip jis bus prižiūrimas artimiausius keletą ar net keliolika metų. Šiandien svarbu suprasti, kad be ilgalaikio remonto plano tarifą gali lemti ne gyventojų sprendimai, o namo būklė, todėl ypač svarbu šios kontrolės neprarasti", – sako būsto „Civinity“ plėtros projektų vadovas Andrius Soikinas.

Namo būklė – pagrindas visiems sprendimams

Pirmasis žingsnis, nuo kurio prasideda atsakinga daugiabučio priežiūra, yra objektyvus pastato būklės įvertinimas. Tai nėra administratoriaus nuomonė ar formalus dokumentas. Pastato konstrukcijas, stogą, inžinerines sistemas ir kitus bendrojo naudojimo objektus turi periodiškai tikrinti techninės priežiūros specialistai.

Būtent toks vertinimas leidžia suprasti, kokia iš tikrųjų yra namo situacija. Kartais iš pirmo žvilgsnio tvarkingas pastatas gali turėti rimtesnių problemų, kurios dar tik pradeda ryškėti – pavyzdžiui, nusidėvėjusius vamzdynus, konstrukcijų pažeidimus ar prastėjančią šildymo sistemos būklę.

Turint aiškų techninį vertinimą, gyventojai gali priimti informuotus sprendimus. Priešingu atveju daugiabučio priežiūra dažnai tampa reakcija į problemas – remontas atliekamas tik tada, kai gedimai jau įvyksta.

Ilgalaikis remonto planas – ne darbų užsakymas, o strategija

Svarbu suprasti, kad ilgalaikis remonto planas negali atsirasti „iš oro“. Jis turi būti rengiamas remiantis būtent pastato būklės vertinimu. Plane atsispindi tai, kokie defektai jau nustatyti, kokios yra galimos konstrukcinės rizikos ir kokius darbus reikėtų atlikti pirmiausia.

Jeigu vertinimas parodo, kad didžiausios rizikos yra susijusios su stogu, vamzdynais, balkonais ar šildymo sistema, būtent šios sritys ir turi tapti pagrindiniais prioritetais. Tokiu būdu planas tampa ne pageidavimų sąrašu, o dokumentu, paremtu technine ekspertize.

Vis dėlto dalis gyventojų tokio plano vis dar vengia. Dažna priežastis – baimė, kad vos tik planas bus patvirtintas, administratorius iš karto pradės jame numatytus darbus ir sąskaitos smarkiai išaugs. Tačiau tai yra klaidingas įsivaizdavimas.

Ilgalaikis remonto planas iš tikrųjų yra kelių ar net keliolikos metų namo priežiūros žemėlapis. Jis leidžia bendruomenei iš anksto susitarti dėl darbų prioriteto, jų eiliškumo, preliminarių kaštų ir reikalingo lėšų kaupimo tempo.

Kodėl planas padeda išvengti didelių išlaidų

Net ir patvirtinus planą, konkretūs darbai vis tiek turi būti derinami su gyventojais. Jie nepradedami automatiškai vien todėl, kad dokumentas yra parengtas. Praktikoje tai reiškia, kad sprendimai gali būti paskirstyti laike – vieni darbai atliekami anksčiau, kiti vėliau, priklausomai nuo jų svarbos ir bendruomenės sprendimų.

Toks planavimas leidžia išvengti dažnos situacijos, kai dėl netikėto gedimo ar avarijos gyventojams tenka skubiai surinkti didelę pinigų sumą.

„Gyventojai kartais ilgalaikį planą painioja su privalomu remontu čia ir dabar. Iš tiesų planas padeda stebėti situaciją ir racionaliai išdėstyti sprendimus per tam tikrą laiką. Be plano namas dažniau gyvena nuo gedimo iki gedimo, o tai beveik visada kainuoja brangiau. Būtent todėl nuo 2026 m. liepos 1 d. tarifo pokytį lems ne tik minimalus tarifas, įsigaliojęs metų pradžioje, bet ir tai, ar namas atliko „namų darbus“, – akcentuoja A. Soikinas.

Ką gyventojams verta padaryti iki liepos

Artėjant liepos 1-ajai, daugiabučių bendruomenėms svarbu įsitikinti, kad jos nepraras galimybės pačioms spręsti dėl savo namo priežiūros ir finansų. Pirmiausia verta išsiaiškinti, kada paskutinį kartą buvo atliktas pastato būklės vertinimas ir kokios jo išvados.

Ne mažiau svarbu žinoti, ar pagal šį vertinimą jau yra parengtas ir gyventojų patvirtintas ilgalaikis remonto planas. Jei tokio plano nėra, verta inicijuoti jo rengimą kuo anksčiau, o ne palikti šį klausimą paskutinei minutei.

Taip pat rekomenduojama pasitikrinti, kokiu tarifu namas kaupia lėšas šiuo metu ir ar tokio kaupimo pakaks realiems ateities darbams.

„Pasididinti arba – nesant poreikio – net sumažinti kaupimą (iki minimalios ribos) gyventojai gali bendru sutarimu. Tačiau nesiėmę iniciatyvos šią galimybę prarastų ir privalėtų kaupti tiek, kiek priklausys pagal namo būklę ir ilgalaikio remonto plano parengimo statusą. Kai bendruomenė turi atsakymus į šiuos klausimus, sprendimai tampa gerokai ramesni ir pigesni“, – pabrėžia būsto „Civinity“ plėtros projektų vadovas Andrius Soikinas.