„Jei kalbėti pakiliai, bendrovė „Paroc“ yra Paroc Group“ karūnos briliantas. Esame unikali įmonė, jau daugiau nei dvidešimt metų sugebanti užsidirbti ir išgyventi savarankiškai ir dešimtmetį neturėti jokių finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Be to, skirtingai nei gamyklos Suomijoje, Švedijoje, Lenkijoje ir Rusijoje, esame įsikūrę valstybės sostinėje”, – apie savo ir kolegų rankomis išaugintą gamyklą Vilniuje sako J.Liubertas.

Nuotraukoje:

Joninės su kolegomis

 

Jis vadovauja daugiau nei 250 žmonių kolektyvui, kuriame penktadalis, taip pat, kaip ir jis, įmonėje dirba du dešimtmečius, nuo pat įkūrimo 1995 metų rugsėjį. „Kodėl aš ir kiti čia taip ilgai dirba? Todėl, kad sugebame pasiekti gerų rezultatų, esame Baltijos šalių lyderiai ir nežadame sustoti”, – paprastai paaiškina bendrovės „Paroc” generalinis direktorius.

Jam patinka matyti savo darbo rezultatus ir sako, kad negalėtų dirbti rutininio darbo, nes nuolat reikia naujovių, judėjimo, netikėtumų – viso to, ko gamyklos vadovo darbe yra su kaupu. Savo darbo kabinete jis ilgai neužsisėdi ir keliauja į gamybos cechus, kaip pats sako, ieškoti adrenalino. O ten yra visko: vyksta veiksmas, veikia įrengimai, juda žmonės. „Esu žmogus, kuriam nuolat reikia iššūkių ir adrenalino”, – sako buvęs respublikos vandensvydžio čempionas, o dabar Lietuvos Vandensvydžio federacijos garbės prezidentas J. Liubertas.

Laikas grįžti namo

Jo paties ryšys su įmone – ypatingas. J. Liubertas neabejotinai yra vienas iš tų žmonių, kurie į Lietuvą atvedė „Paroc Group”.

Nuotraukoje:  

„Paroc“ gamyklos Vilniuje

statybų aptarimas

su rangovo „Kaustos“ vyrais.

„Kad suomiai ateitų į Lietuvą, prisidėjo labai daug žmonių, o aš buvau tik vienas iš jų,” – pabrėžia J. Liubertas. Anot jo, suomiai atvyko į pilką šalį, kur trys Baltijos valstybės jiems atrodė kaip viena. Teko užsitikrinti Vyriausybės, Prezidento Algirdo Brazausko paramą ir garantijas dėl suomių investicijų saugumo. Tais laikais tai buvo viena didžiausių investicijų į Lietuvos statybos sektorių.

Beje, savo pirmąjį susitikimą su suomių kompanijos atstovu jis prisimena su lengvu humoru. Tuomet 1990 metų rudenį J. Liubertas dirbo tuometinėje Statybos ir urbanistikos ministerijoje Mokslo ir technikos departamento direktoriaus pavaduotoju.

„Paskambino ministras Algimantas Nasvytis ir pakvietė mane, kaip statybinių medžiagų gamybos žinovą, buvusį gamybininką, pabendrauti su į Lietuvą atvykusiu suomiu iš „Paroc” kompanijos. Daugiau ministerijoje nelabai buvo kam su juo kalbėtis. Tuomet pusmetį trukęs kabinetinis darbas ministerijoje man buvo jau gerokai pabodęs, o pasikalbėjęs su svečiu, supratau, kad man laikas grįžti namo – į „Silikato” gamyklą”, – dalinasi prisiminimais J. Liubertas.

Tuomet jis sakosi supratęs, kad jei suomiai ryšis ateiti į Lietuvą, jie ateis ne kur kitur, bet į „Silikato” gamyklą, kurioje nuo 1958 metų viename iš cechų buvo gaminama akmens vata. Ji buvo lydoma iš akmens ir keramikos tokiu pačiu būdu žemakrosnėje, kaip ir dabar, bet buvo dar vienas cechas, kur voninėse lydimo krosnyse izoliacinė medžiaga buvo gaminama iš dulkių. Tam iš Naujosios Akmenės cemento gamyklos specialiais vagonais atveždavo cemento dulkių, iš Palemono gamyklos – keramzito dulkių ir voniose jas sumaišę su smėliu, gamindavo mineralinę vatą. Beje, tuometinis Alytaus namų statybos kombinatas, gaminęs garsiuosius kolūkinių gyvenviečių alytnamius, taip pat gamino mineralinę vatą – tik iš molio.

Žinoma, tos sovietinės mineralinės vatos kokybės negalima lyginti su suomiška mineraline vata. „Tai būtų tas pats, kaip „zaparožietį” lyginti su „mersedesu”, – šypsosi J. Liubertas. Tačiau, nepaisant žemos kokybės, sovietmečiu mineralinė vata iš Vilniaus „Silikato” buvo eksportuojama ir į Vietnamą, ir net Kubą.

„Prisimenu, kai Vilniuje buvo statomi „Litexpo” parodų rūmai, kurie, galima sakyti, yra kitoje Neries upės pusėje priešais „Silikato” gamyklą, į Maskvą paskyros vatai šioms statyboms vyko LTSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas Vilius Kazanavičius. Nors mineralinė vata buvo gaminama čia pat, „Silikate”, skirstoma buvo centralizuotai, o paskyros „išmušinėti” į Maskvą važiavo aukščiausios valdžios atstovas”, – kuriozinį atvejį mini J. Liubertas.

Paskyrimą suplėšė ir išmetė

Pirmą kartą „Silikate” jis pradėjo darbuotis 1978 metais, iš karto po to, kai baigė mokslus tuometiniame Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas), įgijęs statybinių medžiagų gamybos chemiko-technologo specialybę.

Nuotraukoje: 

Vandensvydžio

varžybų dalyvis,

apie 1971–1972 m.

 

Nors kilęs iš Molėtų rajono, Bijūtiškio gyvenvietės, J. Liubertas save vadina vilniečiu. Jo tėvai į sostinę persikėlė iš karto po karo. Vilniuje jis baigė vidurinę mokyklą ir iš pradžių įstojo Chemijos fakultetą Vilniaus universitete, kur mokėsi dvejus metus. Tačiau kaip perspektyvus sportininkas – vandensvydžio rinktinės narys buvo pakviestas į Kaune esantį vandensvydžio klubą ir tuo pačiu perkeltas mokytis į Kauno politechnikos institutą. J. Liubertas prisimena, jog tuomet buvo „įdarbintas” batų fabrike „Raudonasis spalis” mechnaninio remonto cecho ketvirtos ar trečios kategorijos šaltkalviu ir tokiu būdu kaip sportininkas net gavo atlyginimą.

„Chemija man visuomet labai patiko. Šeštoje klasėje man tiesiog patiko žodis „chemija”, – sako J. Liubartas ir sunku suprasti, ar rimtai kalba, ar juokauja.

Baigęs mokslus, paskyrimą gavo į Vilniuje veikusį konstravimo-projektavimo biurą, tačiau aiškiai žinojo, kad tokio darbo dirbti tikrai nenori. Būdamas trečiame kurse praktiką atliko „Silikate” ir jau tuomet pajuto, kad gamyba yra ta vieta, kur geriausiai jaučiasi.

„Likus maždaug mėnesiui iki darbo konstravimo-projektavimo biure pradžios, nudrožiau tiesiai į Statybinių medžiagų ministeriją ir kadrų skyriuje paaiškinau, kad turiu paskyrimą, tačiau ten nenoriu eiti, o noriu į gamybą „Silikate”. Niekada nepamiršiu to vaizdo, įstrigusio man visam gyvenimui, kai ministerijos darbuotoja suplėšė mano paskyrimo dokumentą ir išmetė į šiukšlių dėžę. Velnias, galvoju, kas dabar bus – nebeturiu jokio paskyrimo ir darbo”, – kaskart prisimindamas šį gyvenimo epizodą juokiasi J. Liubertas. Tačiau jau po savaitės jis buvo pasiųstas darbuotis į „Silikatą”.

Pirmiausia dirbo gamybos skyriaus inžinieriumi, vėliau trumpai teko padirbėti kadrų skyriuje, dar ir pamainos meistru, cecho technologu, gamybos skyriaus viršininku. O 1985 metais, kaip jaunas ir perspektyvus specialistas, buvo pakviestas dirbti į tą pačią Statybinių medžiagų gamybos ministeriją, kurioje prieš keletą metų ryžtinga kadrų skyriaus darbuotoja, suplėšydama paskyrimą, lengva ranka pakeitė jo likimą.

Būdamas trisdešimt trejų metų tapo šios ministerijos ministro pirmuoju pavaduotoju. „Galbūt būčiau tapęs ir ministru, bet ministerijos nebeliko, nes paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, jos funkcijos buvo perduotos Statybos ir urbanistikos ministerijai, kur dirbti perėjau ir aš“ – šmaikštauja J. Liubertas, kuris, nors ir patekęs į sovietinio elito gretas, visuomet viduje jautėsi gamybininku.

„Tik nevadinkite manęs statybininku,” – ne kartą pokalbio metu perspėja „Paroc” generalinis direktorius, juokais kolegas statybininkus vadinantis blogais žmonėmis, kurie gadina jų gaminamas statybines medžiagas – ne taip pritvirtina ar kitaip suniokoja.

J. Liubertas sako, kad tais laikais išgarsėjo ir kaip akiplėša, išdrįsęs, nors tai buvo labai neįprasta, dėl naikinamos ministerijos netekus darbo paprašyti išeitinės kompensacijos: „Žinoma, aš jos negavau, bet šis atvejis nuskambėjo labai garsiai ir daugeliui žmonių padarė įspūdį. Amžiną atilsį tuometinis „Silikato” direktorius Rimantas Jagėla man taip ir pasakė, kad priima mane atgal į gamyklą, nes išdrįsau paprašyti išeitinės kompensacijos.”

Žmonės greitai pajuto kokybę

Taip ratas apsisuko ir J. Liubertas 1991-aisias vėl sugrįžo į „Silikatą” dirbti gamybos skyriaus viršininku ir tiesti kelio suomiams į Lietuvą.

Tačiau „Paroc” kelias į Lietuvą nebuvo lengvas ir paprastas. 1992 metais suomiai pasirašė ketinimų protokolą su visų Baltijos šalių statybos ministrais ir branginosi, rinkdamiesi iš trijų valstybių. Prieš apsipręsdami investuoti į gamyklos Vilniuje statybą, suomiai 1993 metais įkūrė bendrovę „Paroc Lietuva”, kuri pirmiausia ėmė prekiauti suomiška mineraline vata.

„Gamyklą pastatyti galima bet kur, bet klausimas, ar kas nors pirks tavo gaminius. Suomiai elgėsi pagal klasikinę schemą: pirmiausia rinką supažindino su naujomis medžiagomis ir prisijaukino, o tik po to ėmėsi gamyklos statybos”, – į sėkmingo verslo taktiką atkreipia dėmesį J. Liubertas.

Jo teigimu, „Paroc Lietuva” nuveikė didžiulį darbą supažindindama Lietuvos gyventojus, statybininkus, architektus su nauja medžiaga, kuri, beje, tuo metu buvo bene dvigubai brangesnė nei šiandien. Nepalyginti pigesnės buvo ir kitos alternatyvios izoliacinės medžiagos, bet žmonės gana greitai pajuto skirtumą ir rinkosi kokybę.

1995 metų rugsėjį J. Liubertas tapo bendros įmonės „Paroc-Silikatas” generaliniu direktoriumi, o praėjus pusmečiui prie įmonės buvo prijungta ir bendrovė „Paroc Lietuva”, tapusi įmonės rinkodaros skyriumi. Dar po metų „Silikato” teritorijoje veiklą pradėjo naujoji „Paroc” gamykla.

„Suomiai į Lietuvą atėjo su savo verslo kultūra, kitokiu mentalitetu. Juos reikėjo išmokti išgirsti ir suprasti. Pamažu tai ir įvyko. Bet iki šiol mums, lietuviams, atrodo, kad suomiai per daug ilgai galvoja, prieš priimdami sprendimus. Mes net juokaujame, kad suomiams stresas, kai juos ištinka krizė, o lietuviams stresas, kai krizės nėra”, – apie prigimtinius temperamento skirtumus, kuriuos vis dėlto pavyksta suderinti ir sėkmingai kartu su suomiais darbuotis, kalba J. Liubertas.

Bankininkas, seržantas ir psichologas

Suomiai ne kartą įvertino J. Liuberto kaip vadovo sugebėjimus, ir kelis kartus, kai strigo reikalai Lenkijoje kuriamoje gamykloje, buvo pavedę vadovavimą lietuviui. Tuomet teko „plėšytis” tarp dviejų šalių, bet neveltui – J. Liubertui pavyko gamyklą Lenkijoje padaryti pelninga.

Nuotraukoje:

J. Liubertas su kolektyvu

 

„Vienas lauke – ne karys. Aš dirbu komandoje. Visuomet išklausau visų nuomonių, kartu galvojame, šnekame, darome „smegenų šturmus”. Tačiau kaip vadovas stengiuosi vienu metu būti trijuose asmenyse: reikia sugebėti skaičiuoti pinigus kaip bankininkui, nes kiekvienas sprendimas turi savo kainą, turėti tvirtą ranką ir seržanto šypsenėlę ir tuo pačiu suprasti žmones, sugebėti su jais bendrauti, kaip tai daro geras geras psichologas”, – apie savo vadovavimo stilių kalba J. Liubertas.

Jis sako, kad nevengia, pavyzdžiui, ir prieš komandiruotę ir ankstyvą skrydį, ketvirtą valandą ryto užsukti į gamyklą, pabendrauti su žmonėmis, išgerti kavos. Užsuka ten ir savaitgaliais, nes nori nuolat jausti gamybos pulsą.

Gamyklos galimybės, pasak J. Liuberto, yra žymiai didesnės, todėl nuolat sekama situacija pasaulio rinkose. „Man labai svarbu jausti kvapą, sklindantį iš už miško", – vaizdingai apie nuolatinį poreikį orientuotis pasaulio ekonomikos vandenyne kalba J. Liubertas.

Nors šiuo metu nerimą kelia nestabili finansinė situacija Baltarusijoje, džiugina statybų pakilimas Lenkijoje. O apskritai, jo nuomone, izoliacinių medžiagų pramonės laukia šviesi ateitis. Nuolat griežtinami pastatų energinės klasės reikalavimai žada didėjantį izoliacinių medžiagų poreikį Europos Sąjungos šalyse.

Žinoma, konkurencija tarptautinėje rinkoje kaskart darosi vis aršesnė. Rytoj laukia dar įdomesnis gyvenimas, dar didesnė konkurencija, todėl ir alkūnėmis pasistumdyti reikės. Tačiau įmonė nestovi viretoje, kuria naujus produktus, sprendimus.

Šiais metais „Paroc” savo produkciją pradėjo eksportuoti į naujas rinkas – Italiją, Čekiją, Slovakiją, Daniją, Uzbekiją, Moldovą, Rumuniją ir Gruziją. O pagrindinėmis rinkomis išlieka Baltijos šalys, Kaliningradas, Baltarusija ir Ukraina. Eksportuojama maždaug apie penkiasdešimt procentų produkcijos.

Žvelgdamas atgal J. Liubertas sako, kad didžiulis pranašumas, formavęs jį kaip specialistą ir vadovą, buvo tai, kad augo ir tobulėjo toje pačioje statybinių medžiagų gamybos srityje. Tik pažino ją iš visų pusių: užsiėmė ir tiekimu, ir mokymais, technologijomis ir gamyba.

Tačiau darbas jam tikrai nėra visas gyvenimas. Jis sako, kad jam viskas įdomu, o labiausiai džiugina, kad vaikai gyvena savo gyvenimą, eina savais keliais ir tai daro tvirtai bei sėkmingai. 23-jų sūnus Vytautas, Anglijoje baigęs inžinierijos mokslus, dabar Londone dirba statinių priežiūros inžinieriumi, 32-jų Justas statybos inžinieriumi dirba Vilniuje, o vyriausioji duktė Gita su šeima gyvena Dubline ir yra fitneso specialistė.

„Žmona Rima – medikė. Su ja esame komanda ir lygiaverčiai partneriai”, – apie žmoną šiltai atsiliepia J.Liubertas.

Sulaukęs šešasdešimties jis yra energingas bei žvalus ir sako apie pensiją net negalvojantis. Sveikata jam leidžia jaustis gerai, o energija ir žingeidumas veda į priekį.

„Nelaukiu pensijos, bet kai ji ateis, irgi ieškosiu adrenalino, tikrai nesėdėsiu rankų sudėjęs, judėsiu į priekį. Nesu nei žvejys, nei medžiotojas, bet mėgstu gamtą. Gal versiuos žemės ūkiu”, – gudriai šypsosi „Paroc” generalinis direktorius ir vėl sunku suprasti, rimtai šneka ar juokauja.