Pasak advokatų kontoros „Magnusson“ partnerio, advokato Mariaus Endzino, tiekėjai vis dažniau svarsto, ar apskritai dalyvauti tokiuose pirkimuose, nes rizika yra didelė, ką rodo ir nemažai pavyzdžių.

„Gegužės mėnesį dėl pakilusių žaliavų bei darbų kainų išbrangus pasiūlymams, net keletas tiekėjų buvo priversti nebepalaikyti savo pasiūlymų VP dėl naujo Vilniaus oro uosto terminalo statybos. Neseniai nebegalinti vykdyti jau prisiimtų įsipareigojimų dėl išaugusių energetikos išteklių kainų pranešė vieną Klaipėdos mokyklą aptarnaujanti maitinimo įmonė. Kalbų, kad dėl neprognozuojamo kainų svyravimo tiekėjai nenoriai dalyvauja VP, pasigirsta ir iš perkančiųjų organizacijų. Antai statinio rekonstrukcija Kaišiadoryse konkursuojama pakartotinai ketvirtą kartą, nes niekaip neatsiranda norinčių atlikti darbus tiekėjų. Tai natūralu – niekas nenori dirbti žvėriškos rizikos sąlygomis“, – komentuoja M. Endzinas.

Didžiausia tiekėjų baimė – fiksuotos ekonominės sąlygos sutartyse

M. Endzinas sako suprantąs, kad perkančiosios organizacijos, sugriežtindamos VP konkursų sąlygas ir nesileisdamos į derybas dėl VP sąlygų pakeitimo, tikisi kontroliuoti tiekėjus arba suvaldyti rizikas savo naudai. Tačiau yra ir kita medalio pusė – taip mažėja pirkimo patrauklumas tiekėjams ir pastarųjų konkurencija, dėl ko pirkimas gali visai neįvykti, išbrangti arba nusikelti jo įvykdymo terminai.

Tiekėjams jis pataria vis tik bandyti bendrauti – teikti perkančiosioms organizacijoms pagrįstus argumentus, paaiškinti, kodėl kai kurios sąlygos netinka objektyviai visiems, o ne konkrečiai jiems. Jei perkančioji organizacija į objektyvius įrodymus ir argumentus nelinkusi reaguoti, kartais verta ir pradėti teisminį ginčą dėl vienos ar kitos sąlygos.

Visgi, pašnekovas sako, kad teisminė praktika dėl ekonominių sąlygų keitimo dažniausiai krypsta ne tiekėjų naudai. Kai ginčytinos sutarčių sąlygos yra grynai ekonominio pobūdžio, kaip kainos ar terminai, dažniausiai teismai nelinkę kištis.

Viena iš efektyvių priemonių pasitikrinti ekonominių sutarčių sąlygų adekvatumą galėtų būti rinkos konsultacijos, tačiau dažniausiai jų metu skelbiama, ką ketinama pirkti, bet neviešinamos būsimos sutarties sąlygos: baudos, terminai, atsakomybės, todėl diskusijos šiomis temomis nebūna. Pašnekovas sako, kad teko girdėti perkančiųjų organizacijų pastebėjimus, kad ir rinkos konsultacijose nelabai kas dalyvauja – gal dėl to paties konsultacijų sąlyginio abstraktumo, o gal dėl to, kad į tiekėjų nuomonę atsižvelgiama gana retai.

Baugina ir pašalinimo iš VP rizika

Anot pašnekovo, šiuo įtemptu metu didelius nuogąstavimus kelia ir kita VP sąlyga – pažeidus sutartį, kai dėl tiekėjo veiksmų ji nutraukiama, tiekėjui gresia draudimas trejus metus dalyvauti bet kokiuose VP. Įmonėms, kurios yra dažnos VP dalyvės, toks draudimas gali būti nepakeliamas.

Viešųjų pirkimų įstatymas numato, kad tiekėjas šalinamas iš pirkimo, jeigu jis neįvykdė VP sutarties arba netinkamai ją įvykdė ir tai buvo esminis sutarties pažeidimas, dėl kurio per pastaruosius 3 metus buvo nutraukta sutartis, arba per pastaruosius 3 metus perkančiosios organizacijos ar teismo sprendimu tiekėjas turėjo atlyginti nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo su dideliais ar nuolatiniais trūkumais

Tokia norma numatyta Europos Sąjungos viešųjų pirkimų direktyvoje. Pagal direktyvą, šito pašalinimo pagrindo valstybės gali pasirinkti netaikyti, bet Lietuva pasirinko kitaip. Tikslas – užtikrinti, kad pirkimuose dalyvautų tik patikimi, atsakingi ir gebantys vykdyti sutartis tiekėjai.

„Negalima sakyti, kad ši norma yra beprasmė, jos griežtumas iš tiesų skatina tiekėjus atsakingai žiūrėti į sutartinius įsipareigojimus, apskaičiuoti savo galimybes. Bėda, kad toks pašalinimas taikomas ir tada, kai į pažeidimus žiūrima formaliai, neatsižvelgiant į tikrąją jų esmę ir kontekstą. Sprendimu galėtų būti racionalesni, konkrečiam pirkimui pritaikyti sutartiniai reikalavimai, tada už smulkmenas nereikės taikyti tokios didelės bausmės – tai labai galingas vėzdas, todėl juo neturėtų būti mojuojama be reikalo“, – įsitikinęs M. Endzinas.

Kaip pavyzdį jis pateikia atvejį, susijusį su maisto produktų tiekimo vienai didžiausių Lietuvos ligoninių sutartimi. Joje buvo numatyta, kad padarius 10 pažeidimų bus laikoma, jog tai yra esminis pažeidimas su visomis pasekmėmis – nutraukiama sutartimi ir draudimu 3 metus dalyvauti VP. 10 pažeidimų atrodo daug, bet realybėje, kai kasdien maitinami šimtai ar tūkstančiai pacientų, tokį skaičių pasiekti nesudėtinga, pakanka, kad kartą pritrūktų kelių šimtų gramų produkto, o kitą kartą – sugižtų pora litrų pieno. M. Endzinas sako, kad byla buvo laimėta tiekėjo naudai prasibylinėjus metus ir nuėjus net iki Aukščiausiojo Teismo, kuris sutarties nutraukimą su visomis pasekmėmis paskelbė nepagrįstu – tačiau viso vargo būtų buvę galima išvengti, perkančiajai organizacijai parengiant racionalesnes pačios sutarties sąlygas.

Teigiami pokyčiai teikia vilties

Anot M. Endzino, situacija nėra gera, tačiau pastaraisiais mėnesiais atsirado ir teigiamų pokyčių. Vienas tokių – perkančiųjų organizacijų valia koreguoti sutarčių vykdymui nepalankias tvarkas.

„Kai sutartis tapo nebeįmanoma vykdyti senomis kainomis, tiekėjai pradėjo kreiptis į perkančiąsias organizacijas dėl kainų indeksavimo, tačiau to daryti neleido sutarčių sąlygos. Tada tiekėjų vardu teko siūlyti, kad būtų ne indeksuojamos kainos pagal sutartyse numatytus indeksus, o keičiama pati sutartinė indeksavimo tvarka. Įrodžius, kad nebuvo galima protingai prognozuoti tokio per kelis mėnesius įvykusio infliacijos šuolio, argumentavus, kokią įtaką tai daro sutartinei pusiausvyrai ir tiekėjo galimybėms tinkamai veikti, tvarkas pakeisti pavyko. Tokių situacijų buvo su Lietuvos automobilių kelių direkcijos, kai kurių savivaldybių administracijų ir kitų perkančiųjų organizacijų sutartimis – šios perkančiosios išdrįso žengti žingsnį teisinga linkme“, – teigia jis.

Tiesa, ne visada tai pavyksta, nes perkančiųjų organizacijų galimybės gali atsiremti į finansinį sutarčių aspektą – jei nėra galimybių didinti biudžetą, tai ir sutarties sąlygų pakeisti neįmanoma arba nenorima.

„Dabartinei situacijai keisti reikia abiejų pusių – tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų – valios. Pirmieji turėtų su aiškiais teisiniais ir ekonominiais argumentais kreiptis į perkančiąsias organizacijas, reikalauti tik racionalių pokyčių, turėti valios eiti su savo pozicija iki galo, o perkančiosios organizacijos galėtų drąsiau imtis sprendimų ar bent jau nevertinti individualių situacijų šabloniškai ir biurokratiškai“, – akcentuoja M. Endzinas.