Pirmoji byla: VPT ir CPVA neatsako – sprendimus priima perkančioji organizacija

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) birželį išnagrinėjo bylą, kurioje perkančioji organizacija siekė prisiteisti žalą iš Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) ir Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA). Ieškinio pagrindas – esą aplaidžiai atliktos VPT ir CPVA funkcijos, dėl ko jai, kaip ES lėšomis finansuojamą projektą vykdžiusiam pirkimo vykdytojui, buvo nurodyta grąžinti dalį – 5 proc. projekto įgyvendinimui jau panaudotų lėšų.

Perkančioji organizacija teigė, kad vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais ir VPT rekomendacijomis, todėl ne nutraukė pirkimą, o pakoregavo pirkimo sąlygose numatytą kvalifikacijos reikalavimą tiekėjams ir 2018 m. sudarė viešojo pirkimo sutartį. VPT, pirmą kartą gavusi skelbimo apie pirkimą pakeitimą tvirtinimui, jį atmetė ir nurodė pratęsti pasiūlymų pateikimo terminą, o gavusi pagal jos pastabas pakoreguotą skelbimą – jį patvirtino. Perkančiosios organizacijos vertinimu, VPT tuo patvirtinimu iš esmės prisidėjo prie pažeidimo.

CPVA buvo patikrinusi pirkimo procedūras iš karto po sutarties sudarymo, kai projektui skirtos ES lėšos dar net nebuvo panaudotos, ir pažeidimų nenustatė. Tačiau po Valstybės kontrolės pastabų, kai projektas jau buvo įgyvendintas, atliko pakartotinį patikrinimą ir konstatavo pažeidimą, dėl kurio nurodė grąžinti 10 proc. finansavimo.

Vis dėlto perkančioji organizacija ginčijo paskirtos finansinės korekcijos dydį ir LVAT sprendimu ji buvo sumažinta iki 5 procentų. Be kita ko, LVAT nurodė, kad atsakomybės perkėlimas vien perkančiajai organizacijai, kai procese dalyvauja ir kompetentingos institucijos, „gali būti ne visai teisingas“.

Remdamasi šia LVAT nutartimi, perkančioji organizacija vėl kreipėsi į teismą, prašydama, kad VPT ir CPVA atlygintų perkančiajai organizacijai žalą, t. y. visą jai pritaikytą 5 procentų finansinę korekciją – 164 480,78 eurų nuostolius.

Byla vėl pasiekė LVAT ir teismas nurodė, kad būtent perkančioji organizacija atsakinga už pirkimo vykdymo metu priimtus sprendimus, ji puikiai išmano viešųjų pirkimų teisinį reguliavimą ir privalo vadovautis įstatymais. Nustatyta, kad VPT šiuo atveju nepateikė jokių imperatyvių nurodymų perkančiajai organizacijai, o CPVA, kaip priežiūros institucija, turi pareigą reaguoti į visus galimus pažeidimus ir, net jei jų iš pradžių nenustatė, turi teisę juos konstatuoti vėliau, atnaujinus tyrimą.

Taigi šioje byloje perkančiajai organizacijai nebuvo priteista jokia žala.

Antroji byla: kai už pirkimą atsakingos dvi institucijos

Praktikoje žinoma ir kitokių, nei aptarta, situacijų, kai perkančioji organizacija buvo atsakinga už ES lėšomis finansuojamo projekto įgyvendinimą, tačiau pačias viešojo pirkimo procedūras, pagal sudarytą sutartį, vykdė Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA), be kita ko, prižiūrinti ES lėšomis vykdomų projektų vykdymą. Šalys buvo pasiskirsčiusios pareigas ir APVA, viešojo pirkimo procedūros metu, nepatikrino, ar tiekėjas turi pagal Lietuvos teisės aktus privalomą turėti pavojingų atliekų tvarkymui Lietuvoje reikiamą licenciją.

Dėl šios situacijos kilo ginčas, ir LAT sprendimu sutartis, kuri buvo sudaryta įgyvendinant ES lėšomis finansuojamą projektą, buvo nutraukta.

Valstybės kontrolė, vykdydama projekto įgyvendinimo kontrolę, nustatė, kad, nepatikrinus tiekėjų kvalifikacijos atitikimo teisės aktuose įtvirtintiems reikalavimams, buvo pažeistos VPĮ nuostatos. Galiausiai buvo nuspręsta, kad turėtų būti taikoma finansinė korekcija, kuri po dar vieno teismo proceso buvo sumažinta iki 354 991,46 eurų sumos. Už projektą atsakinga perkančioji organizacija nesutiko grąžinti šios sumos iš savo lėšų, nes viešojo pirkimo procedūras vykdė APVA, ir kreipėsi į teismą. Galiausiai Lietuvos apeliacinis teismas, įvertinęs visas aplinkybes, nusprendė, kad būtent APVA buvo atsakinga už viešojo pirkimo procedūras, todėl būtent jai tenka pareiga atlyginti 354 991,46 euro siekiančius perkančiosios organizacijos nuostolius.

Teismų praktika: atsakomybė priklauso nuo faktinio pirkimo vykdytojo

Šios dvi bylos atskleidžia, kad teismų požiūris dėl atsakomybės už viešuosius pirkimus yra nuoseklus – atsakingas yra pats viešojo pirkimo vykdytojas. Tačiau praktikoje dažnai viskas ne taip paprasta. Turbūt kone kiekviena perkančioji organizacija yra sprendusi, kaip elgtis – vadovautis kompetentingos institucijos patarimu/rekomendacija (kurios iš esmės abi nėra privalomojo pobūdžio) ar pasirinkti galimai sau palankesnį situacijos sprendimo būdą.

Pasekmių galima sulaukti abiem atvejais – tiek priėmus sprendimą be kompetentingų institucijų patarimų, tiek jais pasinaudojus. O jeigu dar dvi kompetentingos institucijos teikia skirtingas rekomendacijas, perkančioji organizacija gali atsidurti tarp kūjo ir priekalo – bet kuriuo atveju rizikuodama sulaukti nepalankių teisinių pasekmių.

Kodėl tai svarbu?

Viešųjų pirkimų reguliavimas Lietuvoje neretai įvardijamas kaip sudėtingas ir keliantis daugiau klausimų nei atsakymų. Turint omenyje, kad kasmet viešiesiems pirkimams Lietuvoje skiriama apie 9 mlrd. eurų, būtina aiškiai suprasti kompetentingų institucijų rekomendacijų bei atliekamų patikrų teisinę reikšmę ir ribas.

Formulės „rekomenduojame, tačiau sprendimą priima pati perkančioji organizacija“ praktinė vertė tampa abejotina ir kartais sukuria daugiau painiavos nei aiškumo. Tokiais atvejais viešųjų pirkimų vykdytojai dažnai atsiduria situacijoje, kurioje institucinė kontrolė ar rekomendacijos ne tik nesumažina rizikos, bet kartais ją ir padidina. Neabejotina, kad būtent perkančioji organizacija yra atsakinga už savo priimamus sprendimus, tačiau svarbu žinoti, kur prasideda ir kompetentingų institucijų atsakomybės ribos.

Taigi – kompetentinga institucija pataria, viešųjų pirkimų vykdytojas patarimu pasinaudoja ir vėliau pripažįstamas padaręs VPĮ pažeidimą bei patiria finansinių nuostolių. Kaip manote, kas tokiu atveju turėtų būti atsakingas: perkančioji organizacija, kompetentinga institucija ar abi?