Medžio svarba pastatų statyboje

Lietuvio namas ir visi ūkiniai pastatai būdavo suręsti iš medžio. Jaukusis šeimos prieglobstis sukuriamas paaukojant medžio gyvastį. Namuose kone visi baldai ir rakandai irgi iš medžio – stalas, suolai, lopšys, vaikų žaislai. Ant stalo – mediniai šaukštai... Bajorų sodybos, dvareliai – taip pat mediniai. O jau medinių kaimo bažnytėlių gražumas! Mūsų tauta istorijos tėkmėje buvo medžiaginės ir dvasinės medžio kultūros kūrėja.

Mitiškai mąstant namo statyba būdavo įsivaizduojama kaip kosmogoninis aktas – juk kuriamas savasis pasaulis, kuriame neretai prabėgdavo ir visas gyvenimas. Statytojas tarsi imasi dievų veiklos. Dainose minimas margas tėvo dvarelis su vario varteliais – tai idelios vietos gyventi modelis. Iš čia taip pat seka ir atskirų namo vidaus elementų – slenksčių, gerosios kerčios, krosnies – mitologizavimas. Tam tikrais gyvenimo momentais ar kalendorinių švenčių metu jie itin sureikšminami, tampa šventais.

Atskirų Lietuvos etnografinių regionų kaimo architektūros įvairovę lėmė gamtinės, istorinės socialinės ir kultūrinės sąlygos. Aukštaičiai, dzūkai, žemaičiai, suvalkiečiai ir mažlietuviai sukūrė savitas stogų formas, durų ir langų puošybos stilių; kiekviename krašte susiklostė vis kitoks sodybos išplanavimas. Negi skirtingai būdavo parenkama vieta gėlių darželiui, koplytėlei ar koplytstulpiui, – visa tai liudija kiekvieno krašto etnokultūros unikalumą.

Verta ir šiandien pajusti šių dalykų prasmę, nes joje slypi svarbūs sociopsichologiniai akcentai, sudarantys harmoningo ir laimingo gyvenimo prielaidas. Neabejotinai tai svarbu ir puoselėjant bei stiprinant tautinę tapatybę.

„Gyvenamoji vieta turi būti laiminga“

Senieji žmonės sakydavo: gyvenamoji vieta turi būti laiminga. Negalima gaisravietėje, tragiško nutikimo ar perkūno trenktoje vietoje – nelaimė gali pasikartoti. Negalima namo statyti ant kelmo. Šis draudimas, tikėtina, siekia itin gilius mitologinių tikėjimų sluoksnius. Medis – archaiškojo pasaulio modelio ašis; jis jungia pasaulio dalis: požemį, mūsų gyvenamą erdvė, dangaus sferas [...].

Netinka statyti toje vietoje, kur ėjo takas, juolab kelias. Turbūt dėl tos pačios mitiškai spėjamos priežasties, nors dabar ir sakoma: „Nebus šeimoj tvarkos, viskas maišysis.“ Negalima naujai statomą būstą pakreipti statmenai buvusiajam: gyventojai čia neilgai tegyvens, greit išmirs. Gal todėl, kad tokia orientacija primena kryžių. Pati geriausia sklypo vieta trobai – pietinė. Tada ir šeimoje santaika vyraus, ir ūkis gerai seksis.

Rąstai statybai turi būti sukirsti, kai medžiai „miega“: geriausia vasario mėnesį ir mėnuliui dylant. Tada pastatytos trobos „langai neverks“, rąstų kirvarpos negrauš, bus sausa ir šilta viduje. Tarp paruoštų statybai sienojų negali būti paimtų iš vėjovartų, žaibo įtrenktų. [...] Slenksčiui gi reikia parinkti sunkų ir tiesų stuobrį. 

Libertas Klimka. Lietuviškų tradicijų skrynelė. Vilnius: Didakta, 2014.