„Projektuotojas šiandien tampa ne tik estetinio vaizdo kūrėju, bet ir tiesiogiai atsakingu už tai, kaip konstrukcija elgsis sprogimo bangos ar pastato griūties metu, – teigia VILNIUS TECH Statybos fakulteto docentas, akcentuodamas naujojo STR 2.07.02:2024 svarbą Lietuvos statybos sektoriui. – Nes tai turi būti architektūra, sauganti gyvybes.“

Tarp teorijos ir praktikos: kodėl skaičiuojami megapaskaliai?

Projektuojant civilinės saugos statinius, inžinerinis mąstymas prasideda nuo jėgų, kurios įprastiniame gyvenime atrodo ekstremalios, vertinimo. Pasak doc. dr. A.Šneiderio, slėptuvėms keliamas 0,2 MPa (arba 200 kN/m²) viršslėgio reikalavimas nėra atsitiktinis – tai riba, užtikrinanti išgyvenamumą net ir tiesioginio pavojaus zonoje.

Doc. dr. A.Šneideris akcentuoja, kad šiuolaikinis projektavimas reikalauja atsisakyti bet kokių trapių sprendimų: pavyzdžiui, vidinės pertvaros iš mūro čia tampa tabu, nes smūgio banga jas paverstų papildomomis skeveldromis. Vietoj to dominuoja monolitas ir surenkamasis gelžbetonis, kurio stipris turi būti ne mažesnis nei C25/30 klasės, o armavimas – tik iš plastiško B500B klasės plieno, galinčio sugerti energiją deformuojantis, bet netrūkstant.

Konstrukcinis masyvumas kaip išgyvenimo garantas

Slėptuvės, skirtos užtikrinti valstybės institucijų veiklą karo metu, projektuojamos kaip 5-osios kategorijos statiniai, kurių gyvavimo ciklas siekia net 100 metų. Tuo tarpu priedangos, orientuotos į trumpalaikę gyventojų apsaugą nuo oro pavojaus ar kinetinių grėsmių, projektuojamos 50-ies metų laikotarpiui. Kolektyvinės apsaugos statiniai (KAS) įneša dar daugiau specifikos.

Slėptuvė Suomijoje. VILNIUS TECH Statybos fakulteto iliustr.

„Kai kalbame apie slėptuves, kurių eksploatacinis laikotarpis siekia 100 metų, kiekvienas milimetras turi reikšmę, – pabrėžia A.Šneideris. – 300 milimetrų storio gelžbetonio sienos ir denginiai yra tas minimumas, kuris gali atlaikyti ne tik sprogimo impulsą, bet ir vėliau sekančią pastato griūtį.“

Ekspertas atkreipia dėmesį į detalę, kurią specialistai kartais pamiršta: grindys ir vidinės laikančiosios sienos taip pat privalo būti masyvios – ne mažiau kaip 150 mm storio. Tai nėra tik svorio klausimas, tai – inercijos ir stabilumo sistema, kuri turi išlikti nepažeista net tada, kai viršuje esantis pastatas nustoja egzistuoti.

Priedangų atveju reikalavimai yra kiek lankstesni, tačiau skaičiuojamoji 0,035 MPa apkrova vis tiek reikalauja inžinerinio atsargumo, ypač vertinant skeveldrų prasiskverbimo riziką.

Geometrija prieš destrukciją: evakuacija ir skeveldrų valdymas

Viena įdomiausių ir sudėtingiausių projektavimo dalių – evakuacijos kelių ir angų apsauga. Doc. dr. A.Šneideris akcentuoja „45 laipsnių taisyklę“: visos angos, durys ir liukai turi būti suprojektuoti taip, kad skeveldrų ar kulkų trajektorija, kertanti angą tokiu kampu, nepasiektų pagrindinių patalpų. Dar daugiau dėmesio reikalauja avarinio išėjimo lokacija.

Įėjimo apsauga. VILNIUS TECH Statybos fakulteto brėžinys

Projektuotojas privalo matematiškai nustatyti griūties zoną, kuri paprastai prilyginama vienam trečdaliui pastato aukščio. Avarinio išėjimo koridorius turi būti suprojektuotas taip, kad jo anga būtų įrengta už šios zonos ribų, užtikrinant, kad išėjimas nebus užverstas nuolaužomis net ir visiškai sugriuvus viršutiniams statinio aukštams.

Įėjimo apsauga. VILNIUS TECH Statybos fakulteto brėžinys

Suomijos patirtis ir inžinerinis maksimalizmas

Žvelgdamas į tarptautinę praktiką, doc. dr. A.Šneideris dažnai nurodo Suomiją kaip etaloną, kur civilinė sauga yra tapusi neatsiejama urbanistikos dalimi.

Slėptuvė Suomijoje.

VILNIUS TECH Statybos fakulteto iliustr.

 

Suomių S2 klasės slėptuvės, talpinančios iki 1200 asmenų, ar uolienose įrengti milžiniški bunkeriai, atlaikantys 300 kN/m² apkrovas, demonstruoja, kokiu mastu gali būti realizuojama ši inžinerijos šaka. Specialistams tai turėtų būti priminimas, kad slėptuvė nėra tik pasyvi dėžė po žeme. Tai aktyvus mazgas su filtravimo, vėdinimo, autonominio vandens tiekimo ir nuotekų sistemomis, kurios privalo veikti hermetiškai uždaroje aplinkoje.

„Mes mokomės projektuoti sistemas, kurios funkcionuotų tada, kai išorinė infrastruktūra nustoja veikti“, – apibendrina docentas, kviesdamas į kiekvieną projektą žiūrėti su didžiausia atsakomybe prieš būsimus statinio naudotojus.