Vidurinės klasės šeima, kurioje du suaugusieji augina mažametį vaiką, per mėnesį uždirba apie 2814 eurų – abu tėvai į rankas gauna po 1407 eurus. Didžiausia šeimos biudžeto dalis tenka maistui ir būtiniausioms prekėms – 850-980 eurų, arba 30-35 proc. visų pajamų. Transportui, į kurį įskaičiuojamas kuras, draudimas ir remontas, skiriama apie 420-500 eurų (15–18 proc.). Komunalinės paslaugos ir būsto išlaikymas sudaro dar 340-420 eurų (12-15 proc.), o panaši suma tenka poilsiui, kultūrai ir vaiko poreikiams.

Pasibaigus mėnesiui šeimai paprastai lieka apie 600-700 eurų, kuriuos ji gali skirti santaupoms, paskolos įmokoms ar papildomoms išlaidoms. Tačiau ši finansinė atsarga greitai išsenka susidūrus su ligomis ar netikėtais sunkumais. Todėl net vidurinė klasė, laikoma valstybės ekonomikos pagrindu, dažnai negali jaustis saugi.

Per turtingi paramai, per kuklūs paskolai

Bankų vertinimu, tokia šeima turi pakankamai pajamų, kad galėtų skolintis, tačiau jų nepakanka, jog paskola būtų suteikta be išlygų. Pagal galiojančią tvarką, mėnesio įmoka negali viršyti 40 proc. šeimos pajamų, tad praktiškai ji siektų apie 800 eurų – jei šeima neplanuotų daugiau vaikų ar reikšmingų naujų išlaidų. Toks limitas leistų pasiskolinti maždaug 120-150 tūkst. eurų ilgam laikotarpiui.

Dilema išryškėja tuomet, kai šeima siekia įsigyti erdvesnį ar aukštesnio lygio būstą didmiestyje – tam reikia gerokai didesnio pradinio įnašo, kurio vidurinės klasės šeimos dažnai nėra sukaupusios.

Asociatyvi

pranešimo autorių

nuotr.

 

Tokiai šeimai socialinės pašalpos – kompensacijos už šildymą ar kita parama – jau nepriklauso, nes jų pajamos kelis kartus viršija nustatytus kriterijus. Kitaip tariant, jie laikomi „per turtingais" socialinei sistemai, bet kartu – „per kuklūs", kad galėtų nevaržomai dalyvauti paskolų rinkoje.
Jaunos šeimos su vaikais turi šiokį tokį pranašumą – jos gali gauti valstybės subsidiją būstui regionuose, kuri siekia 10-15 proc. paskolos sumos. Tačiau didmiesčiuose tokia parama netaikoma, todėl būsto įsigijimas Vilniuje ar Kaune tampa gerokai sudėtingesnis.

2025-ieji: rekordiniai būsto paskolų metai Lietuvoje

Rekordinės būsto paskolų apimtys nebūtinai reiškia, kad vidurinės klasės padėtis pagerėjo – veikiau jos rodo, jog šeimos yra priverstos ieškoti kompromisų.

2025 m. pirmąjį ketvirtį Lietuvos būsto paskolų rinkoje bankai suteikė paskolų už 1,67 mlrd. eurų – beveik dvigubai daugiau nei per tą patį laikotarpį pernai. Augimą lėmė ir mažėjusios palūkanos: EURIBOR, 2023 m. pabaigoje siekęs beveik 4 proc., šių metų viduryje buvo nukritęs iki maždaug 2 proc.

Į rinką sparčiai žengia jauni pirkėjai: 22-25 m. amžiaus grupė jau sudaro 8 proc. visų paskolų gavėjų, nors didžiausia dalis vis dar tenka 26–30 m. (29 proc.) ir 31-35 m. (28 proc.) klientams. Jauniausi gyventojai būstą įsigyja anksčiau nei prieš kelerius metus, tačiau didžiausia našta gula ant jaunų šeimų, pasiekusių gyvenimo etapą, kai prireikia nuosavo būsto.

Pexels nuotr.

Vidutinė paskolos suma pirmąjį 2025 m. ketvirtį pasiekė 113 tūkst. eurų – tai 14 proc. daugiau nei per tą patį laikotarpį pernai. Šie duomenys rodo, kad jaunos šeimos prisiima vis didesnę riziką: skolinasi didesnes sumas ir ilgesniam laikotarpiui, nors būsto kainos didmiesčiuose kyla sparčiau nei jų pajamos.

Regionų pranašumas – tik iš pirmo žvilgsnio

Skirtumai tarp didmiesčių ir regionų ypač ryškūs. 2025 m. pirmąjį ketvirtį sostinėje vidutinis atlyginimas į rankas siekė 1500-1600 eurų, regionuose – 1330-1440 eurų. Nors vilniečiai uždirba beveik 250 eurų daugiau, tačiau ir už būstą moka brangiau: kvadratinio metro kaina čia siekia apie 2600 eurų, kai Kaune – 1800, o Klaipėdoje – 1700 eurus. Vadinasi, sostinėje už tokį pat būstą tenka mokėti maždaug pusantro karto daugiau.

Dar aiškiau skirtumus atskleidžia skaičiai: Vilniuje norint įsigyti 50 kv. m. butą reikia apie 85 mėnesinių atlyginimų (arba daugiau kaip 7 metų pajamų), tuo tarpu Kaune – 66 atlyginimų (5,5 metų), Klaipėdoje – 63 atlyginimų (5,2 metų), o mažesniuose miestuose, tokiuose kaip Šiauliai, Panevėžys ar Alytus, užtenka 43-48 atlyginimų (apie 3,6-4 metų).

Portalo nuotr.

Iš pirmo žvilgsnio regionų gyventojai atrodo laimintys, nes jų paskolos mažesnės. Tačiau pajamų atotrūkis šį pranašumą panaikina: tiek vilnietis su 120 tūkst. eurų paskola, tiek regiono gyventojas su 60 tūkst. eurų paskola skiria apie trečdalį pajamų įmokoms, tik vilniečiui lieka daugiau lėšų kasdienėms išlaidoms.

Pigesnis būstas dažnai reiškia ir prastesnę kokybę. Aplinkos ministerijos duomenimis, apie 70 proc. daugiabučių Lietuvoje pastatyti iki 1990 m., daugiausia regionuose, todėl jų išlaikymo sąnaudos didesnės, o gyvenimo kokybė – žemesnė. Be to, būsto vertės augimas regionuose paprastai yra lėtesnis nei didmiesčiuose.

Vilniuje gyventojai moka daugiau, tačiau kartu kaupia turtą, kurio vertė ilgainiui auga. Regionuose atlyginimai mažesni, o būsto vertės perspektyvos – nepatikimos, todėl pigesnis būstas nebūtinai tampa lengviau prieinamas ar saugesnis pasirinkimas vidurinei klasei.

Tokioje aplinkoje viduriniosios klasės atstovai, gyvendami iš stabilių, bet ne perteklinių pajamų, privalo kruopščiai planuoti biudžetą ir taupyti pradiniam įnašui. Ši finansinė padėtis leidžia jiems gyventi savarankiškai, tačiau išlieka pernelyg trapi, kad užtikrintų ilgalaikį finansinį stabilumą.

Vakarų vidurinė klasė remiasi kapitalu, Lietuvos – atlyginimu

Kapitalo pajamos – esminis veiksnys, skiriantis Lietuvos vidurinę klasę nuo Vakarų. Lietuvoje vidurinė klasė dažniausiai apibrėžiama pagal darbo pajamas, tačiau toks požiūris ignoruoja turto struktūrą, santaupas ir investicijas. Šeima gali turėti būstą ar žemės sklypą, tačiau dėl santykinai mažų einamųjų pajamų nepatenka į vidurinės klasės kategoriją. Retai atsižvelgiama į tai, kiek kapitalo sukaupta ir ar gaunama pasyvių pajamų, todėl vien darbo užmokesčio kriterijus yra pernelyg siauras.

Mikhail Nilov

nuotr.

Lietuvos namų ūkiai taupo perpus mažiau nei Europos Sąjungos vidurkis, o didžioji kapitalo dalis lieka „užrakinta" būste. Net 93 proc. gyventojų turi nuosavą būstą (iš jų 83 proc. – be paskolos), tuo tarpu euro zonoje nuosavybė priklauso tik maždaug 60 proc. namų ūkių. Tokia struktūra suteikia socialinį saugumą, tačiau kartu reiškia, kad kapitalas negeneruoja pasyvių pajamų. Finansiniai aktyvai – indėliai, pensijų fondai, akcijos ar obligacijos – sudaro vos penktadalį turto, kai euro zonoje ši dalis siekia apie 45 proc.

Ryškus skirtumas matyti ir kapitalo pajamų svoryje. Europos Centrinio Banko duomenimis, jos sudaro 11-13 proc. euro zonoje, 10-12 proc. Vokietijoje ir tik 4-5 proc. Lietuvoje. Vakaruose vidurinės klasės finansinį pajėgumą papildo kapitalo srautai, o Lietuvoje jie išlieka menki. Todėl čia vidurinė klasė labiau panaši į vartotojų, o ne kapitalo savininkų sluoksnį.

Tokios tendencijos turi ilgalaikių pasekmių. Vakaruose vidurinė klasė, investuodama, stiprina ekonomikos konkurencingumą, o Lietuvoje ji dažniausiai apsiriboja būsto savininkyste. Tai suteikia psichologinio stabilumo, tačiau riboja likvidumą ir mažina galimybes investuoti į verslus ar inovacijas. Norint išlaikyti šalies konkurencingumą, vidurinė klasė turėtų būti ne tik būsto savininkų sluoksnis, bet ir kapitalą kaupianti, ekonomikos augimą skatinanti jėga.