Žinoma, jog svarbu ne tik kaip gaminame ir vartojame šalies viduje, bet ir kokias, kokiu – aplinkai draugišku būdu ar ne, pagamintas prekes įsileidžiame į savo rinką. Štai, pavyzdžiui, daug statybinių medžiagų importuojame iš trečiųjų šalių – Baltarusijos, Rusijos ir kitų, kuriose gamybos reikalavimai skiriasi nuo galiojančių ES. Kalbant apie Baltarusiją, dabar, kai Lietuvos pašonėje veikia ES saugumo reikalavimų neatitinkanti atominė elektrinė, dėmesys labiausiai krypsta į medžiagų, itin imlių energijai, importą.

Priklausomybė nuo trečiųjų šalių produkcijos

Remiantis „Verslios Lietuvos“ duomenimis, cituojamais pranešime, 2019 m. Baltarusija buvo 14-a didžiausia Lietuvos importo tiekėja ir jai teko 2,5 proc. (783 mln. Eur) viso Lietuvos prekių importo. Importo iš Baltarusijos klausimai viešojoje erdvėje iš tiesų kelia nemažai diskusijų – daug dėmesio susilaukė baltarusių sprendimas neimportuoti naftos per Lietuvą. Tuo tarpu Baltarusija į Europos Sąjungos (ES) šalis masiškai eksportuoja cementą, plieną, aliuminį, varį ir kitas medžiagas. O bendras į Lietuvą importuojamų tokių medžiagų kaip druska, siera, tinkavimo medžiagos, cementas, kalkės, auga.

Pavyzdžiui, Lietuvos statistikos departamento duomenys rodo, kad pastaraisiais metais importuojamo cemento iš Baltarusijos kiekis į Lietuvą stabiliai augo ir 2019-aisiais pasiekė piką. 2018 m. iš šios šalies importavome apie 111 tūkst. tonų cemento, o 2019 – daugiau kaip 145 tūkst. tonų. Tiesa, 2020-aisiais, pandemijos iššūkių pažymėtais metais cemento importas, kaip ir bendri šalies importo rodikliai, sumažėjo.

Didelė pigių medžiagų kaina

Panagrinėkime cemento pavyzdį konkrečiau. Kodėl daug šios statybų sektoriui gyvybiškai svarbios medžiagos importuojama iš Baltarusijos? Atsakymas paprastas – Lietuvoje parduodamas baltarusiškas cementas yra pigesnis nei pagamintas ES.

„Tona baltarusiško cemento kainuoja apie 50 eurų, lietuviško – apie 68 eurus, tad akivaizdu, kad tokia dempinguota kaina iškraipo rinkos santykius Lietuvoje ir kelia konkurencingumo iššūkių“, – pranešime cituojamas Lietuvos statybų industrijos asociacijos prezidentas Gintautas Skripkiūnas.

Kad suprastume, kodėl trečiosiose šalyse gaminamas cementas gali būti parduodamas už daug mažesnę nei ES rinkos kainą, reikia atidžiau pasigilinti į tai, iš ko susideda cemento gamybos sąnaudos ir galutinė kaina.

Pirmiausia, Europos Sąjungos gamintojai yra įsipareigoję laikytis tarptautinio reglamentavimo, nustatančio taršos leidimus. ES veikia apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema. Sistemos dalyviai – tai ūkinės veiklos, kurios yra atsakingos už didelius į atmosferą išmetamo CO₂ kiekius. Joms ir yra taikoma ši taršos leidimų prekybos sistema ir nustatomos kasmetinės CO₂ kvotos, t. y. kiekis, kuris yra leistinas, o už papildomai išmestą CO₂ reikia susimokėti perkant taršos leidimus leidimų biržoje. Prekybos apyvartiniais taršos leidimais sistema apima tokias gamyklas kaip elektrinės, katilinės, plieno ir metalo, naftos perdirbimo, taip pat ir cemento bei kitas. Gaminant 1 toną įprastinio cemento į aplinką neišvengiamai išmetama beveik tona CO₂ dujų.

„Kaip žinia, statybos pramonė apskritai yra imli energijai ir į atmosferą išskiria didelius CO₂ kiekius. Dėl šios priežasties gamintojai, norėdami įgyvendinti savo bei ES tikslus dėl klimato kaitos mažinimo turi ne tik pirkti taršos leidimus, bet ir investuoti į tvarius gamybos būdus, kurie leistų sumažinti poveikį aplinkai. Pavyzdžiui, ieškoti būdų, kaip iškastinį kurą pakeisti alternatyviu, utilizuoti kai kurias kenksmingas aplinkai atliekas, kaip panaudotos padangos arba stiklo duženos, atlikti antrinį gamybos likučių panaudojimą ir pan. Tuo tarpu Baltarusijoje nėra tokių aplinkosauginių reikalavimų, tad taršos leidimų jiems pirkti nereikia, o ir minėtų investicijų planuojama mažiau“, – pažymi G. Skripkiūnas.

Pirkdami baltarusišką cementą nupirksime ir Astrave pagamintą elektrą

Vis dėlto taršos kvotų nebuvimas – ne vienintelė mažos kainos paslaptis. Cemento gamyba yra imli elektros energijai, tad apie 50 proc. cemento savikainos sudaro būtent elektros kaina. Dabar, pasak Statybų industrijos asociacijos prezidento, kai visai šalia Vilniaus veikia ES saugumo reikalavimų neatitinkanti atominė elektrinė, šis niuansas yra aktualesnis nei bet kada anksčiau.

„Žinant šiuos faktus nesunku suvokti, kad iš esmės pirkdami baltarusišką cementą remiame ir Astravo atominės elektrinės veiklą, kurios elektra naudojama įvairioms į mūsų rinką patenkančioms prekėms gaminti. Žinant ES principinius nuostatus dėl Astravo elektrinės ir Lietuvoje galiojantį „antiastravinį“ įstatymą, į tai, ką ir iš kur perkame turime žvelgti pro dar galingesnius akinius“, – sako G. Skripkiūnas.

Neseniai Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje apgailestauja dėl skuboto Astravo AE paleidimo ir raginama nepradėti jos komercinės veiklos, kol neįgyvendintos visos ES saugos rekomendacijos.