Prieš kelerius metus pastatas jau buvo atgijęs: nauja jo istorija pradėta 2014 metais, kai Raubonių kaimo bendruomenė, siekdama išsaugoti šį istorinį statinį, pasirašė panaudos sutartį. Gavusi finansavimą, kaip rašoma Kultūros ministerijos pranešime, bendruomenė šiek tiek paremontavo statinį, įkūrė jame tradicinių amatų centrą. 2015-aisiais, po 18 metų pertraukos, vėl pradėjo veikti Raubonių vandens malūno-vilnų karšyklos-verpyklos mašinos. Tik jau ne verslo, o pažintiniais tikslais.

2019 metais šis projektas baigtas, o Raubonių malūno pastato laukė tolesni darbai: iš pradžių buvo atlikti archeologiniai, inžineriniai-geologiniai, fasadų polichrominio dekoro ir kiti tyrimai. Kultūros infrastruktūros centro specialistai parengė visą sąrašą statinio problemų, kurias būtina pašalinti, kad istorinis malūnas pasakotų savo istoriją dar daugeliui kartų. Pernai buvo restauruoti langai, sutvarkyti fasadai, stogas. Raubonių vandens malūno tvarkybos darbai finansuoti Nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų (paveldotvarkos) programos bei ES lėšomis, prisidedant Pasvalio rajono savivaldybei.

Raubonių malūnas skaičiuoja jau ne pirmą savo istorijos šimtmetį. Pirmasis malūnas ant Tatulos upės kranto stovėjo jau XVIII amžiuje. Kada jis buvo pastatytas – nežinoma, tačiau 1777 metų vandens ir vėjo malūnų surašyme paminėtas Ulricho Sakeno Pamūšės dvare stovėjęs vandens malūnas, kuris buvęs vienintelis Krinčino parapijoje.

Iš pradžių malūno ratą suko Tatulos upės vanduo, vėliau įrengta užtvanka. 1907 metais malūnas jau turėjo naują savininką – Joną Ribę, kuris įsteigė vandens turbinų malūną, vilnų karšyklą ir verpyklą.

Sovietmečiu energiją malūnui jau teikė dyzelinis, vėliau – elektrinis varikliai, tad tvenkinys buvo nusausintas, užtvanka išardyta, kanalas užpiltas, turbinų duobės užmūrytos. 1991–1993 metais verpykla ir karšykla priklausė Pasvalio valstybinei buitinių paslaugų įmonei, nuo 1995 metų – Pasvalio rajono savivaldybei.

1997 metais verpykla uždaryta, statinys paskelbtas valstybės saugomu istorijos, technikos ir architektūros paminklu. Didžiausia jo vertybė – išsaugota senoji užsienyje pagaminta technologinė vilnos apdirbimo įranga, kurios darbą šiandien galima stebėti restauruotose malūno erdvėse.

Vieno iš Raubonių vandens malūno prikėlimo iniciatorių Vaidoto Gikio ir jo žmonos Gintarės dėka Raubonyse atgaivinami senieji vilnos tradiciniai amatai. Beieškant naujų idėjų, susietų su vilnos pluoštu, atsirado net vilnonė pirtis. Jau septintus metus rudens pradžioje malūno kieme vyksta tradicinių amatų festivalis „Vilnonės dienos“. Į jį susirenka vilnos amato ir kiti tautinio paveldo puoselėtojai. Šiemet renginys vyks rugpjūčio 27–28 dienomis.

„Norėčiau visus pakviesti į Raubonių vandens malūno-karšyklos atidarymą ir „Vilnonių dienų“ festivalį, kuriame galėsite pasibūti gražioje gamtoje, apžiūrėti mūsų malūną, pabūti kartu su mumis, pasiklausyti geros muzikos, su amatininkais pasidalinti savo vilnoniais gaminiais, taip pat išbandyti veltinio pirtį“, – paskutinį vasaros savaitgalį praleisti Raubonyse kviečia V. Gikys.