„Svarbiausia, ką daro Aplinkos ministerija – ieškoti būdų, kad sprendimus priimančios institucijos, visuomenė ir profesionalų bendruomenė galėtų diskutuoti, keistis nuomonėmis. Politikos sektorius gali duoti įrankius, suteikti platformą diskusijoms, nes tik tada, kai kyla ginčas, atsiranda galimybė priimti subalansuotus sprendimus“, – pažymėjo ministerijos pranešime cituojama aplinkos viceministrė dr. Daiva Matusevičė.

Tvarkant viešąsias erdves prie gyvenamųjų daugiabučių namų nesutampa projektuotojų ir gyventojų lūkesčiai

Architektas, „Office De Architectura“ biuro partneris Andrius Ropolas atkreipė dėmesį, kad sudėtingiausia suderinti interesus, projektuotojui tenka atsižvelgti į užsakovo interesus, o kalbant apie urbanistiką tai dažniausiai yra viešosios įstaigos, savivaldybės. Didžiausias paradoksas, kad tvarkant viešąsias erdves prie gyvenamųjų daugiabučių namų nesutampa projektuotojų ir gyventojų lūkesčiai. „Architektai sako, kad siūlo suformuoti daugiau žaliųjų zonų, o gyventojai teigia, kad reikia parkavimo vietų“, - sakė A. Ropolas.

VILNIUS TECH Urbanistikos katedros docentė Giedrė Ratkutė akcentavo, kad siekiant ilgaamžiškumo, tvarumo, labai svarbu pereiti nuo kiekybės prie kokybės. Tai reiškia, kad reikės nelengvų sprendimų, laikytis tam tikrų taisyklių. Jaučiama tendencija, kad mes visi norime gyventi geriau, ir tai suprantame ne tik kaip pavalgymą, bet ir kitokią gyvenimo, aplinkos kokybę.

„Norint, kad tvarumas urbanistikoje virstų praktika reikia skirti daug laiko, kad įvyktų dialogas tarp visų suinteresuotų pusių – savivaldos institucijų, nekilnojamojo turto plėtotojų, gyventojų, reikia suderinti jų visų interesus, susodinti už vieno stalo. Jeigu kalbame apie tvarumą, tai reikia suprasti, kad viskas vyks lėčiau“, – sakė Vilniaus miesto vyriausioji architektė Laura Kairienė.

Statybos sektoriaus plėtros agentūros Urbanistinio padalinio vadovas Mindaugas Pakalnis pabrėžė, kad šiandien mes turime kalbėti ne apie urbanistinę plėtrą, o apie tvarų mažėjimą. Kurią mokyklą nugriauti, ar ligoninę uždaryti, ką daryti su Lietuvos miestais, kurie turi mažėti, bet išlikti gyvybingais. Reikia ieškoti balanso sostinės ir visos šalies lygiu.

Atsižvelgti į tvaraus mažinimo, plėtros lėtinimo būtinybę siūlė ir Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros prof. dr. Dovilė Krupickaitė. Jos teigimu, visuomenės vartojimo tendencijos rodo, kad ji nenori nieko atsisakyti, nes tai skausminga. Mokslininkė pateikė pavyzdį, kad per pastarąjį dešimtmetį nebetekome ketvirtadalio gyventojų, tuo metu negyvais paviršiais padengtų teritorijų padaugėjo dvigubai. Pusė vienam miesto gyventojui tenkančio ploto yra negyvas paviršius. Tačiau negalime užmiršti, kad miestuose be žaliųjų teritorijų nėra gyvybės, o jei nėra gyvybės, ir žmonių juose nebebus.

„Tvarumas – tai iš apačios kylančios iniciatyvos. Tačiau iki šiol sostinė neturi vizijos dėl Lukiškių aikštės: vyresnioji karta ją įsivaizduoja vienaip, jaunimas – kitaip. Turime suprasti, kad tas sutarimas yra reikalingas. O nėra tvaru tai, kaip praėjusio šimtmečio 6 dešimtmetyje buvo statomi Vilniaus mikrorajonai. Tas procesas turėjo būti lėtesnis ir geriau apgalvotas“, – renginyje kalbėjo Vilniaus miesto vyriausioji architektė L. Kairienė.

„Planuojant miestų ateitį turi būti priimti sprendimai išanalizavus žmonių poreikius. Urbanistikos uždavinys yra pažinti žmonių poreikius. Architektas, neišklausęs tų poreikių, nieko gero nesuplanuos, kaip ir gydytojas nenustatys diagnozės neišklausęs ligonio nusiskundimų“, – apie tvarumą kalbėjo aplinkos viceministrė dr. Daiva Matusevičė. 

Miestai turi būti projektuojami profesionalų, reikia sugrąžinti specialistus į plėtrą

„Lietuva seka Vakarų pasaulio tendencijomis – urbanizuotose teritorijose gyvena vis daugiau žmonių, miestai tampa gyvenimo gerovės centrais, tačiau Žaliasis Europos kursas akcentuoja juos kaip vartojimo, taršos, emisijų centrus. Dabartiniu laiku mes turime apsispręsti, kas yra tvari miestų aplinka, kaip ją matuoti. Tam šiuo metu rengiamos Tvarių miestų gairės ir naujas įrankis – tvarių miestų kompasas“, – sakė aplinkos ministras Simonas Gentvilas.

Jau po kelių mėnesių Lietuvos savivaldybės turės gerokai daugiau teisių planuojant savo miestų ateitį.

Aplinkos ministro teigimu, nuo kitų metų Lietuvos savivaldybėms bus perduota 120 tūkstančių ha valstybinės žemės. Savivaldybės pačios galės spręsti, ką tose teritorijose daryti, nebereikės visų klausimų derinti su centrine valdžia. Savivaldos institucijos galės pačios planuoti rekreacines zonas, prie daugiabučių namų esančias automobilių stovėjimo aikšteles.

Daug naujovių laukiama ir Seime priėmus naują Statybos įstatymą, kuomet valstybė kontroliuos tik esminius statybos ir priežiūros klausimus. Paskaičiuota, kad įsigaliojus naujam teisiniam reikalavimui per metus administracinių teisės aktų dėl statybų sumažės 20-30 tūkstančių, gerokai sutrumpės statybų projektavimo darbai, bus atisakyta perteklinės kontrolės.

„Tikimės, kad šį svarbų įstatymų paketą Seimas priims dar šiais metais, o dauguma svarbiausių pataisų įsigaliotų nuo kitų metų pradžios“, – forume sakė aplinkos ministras.

Ministras pabrėžė, kad kitais metais planuojama peržiūrėti ir statybos techninius reglamentus, kuriuose bus atsisakyta perteklinių reikalavimų.

„Ateitis – skydinė renovacija, kadangi ji yra 3 kartus greitesnė. Jau skirtas finansavimas pirmiesiems namams, kurie bus atnaujinami šiuo būdu“, – apie Lietuvos miestų ateitį kalbėjo ministras.

Diskusijoje „Kaip visuomenė kuria miestą, o miestas – visuomenę?“ forumo dalyviai aptarė, kokią įtaką miesto planavimas turi vartotojų įpročiams, kaip jie keičiasi keičiantis miesto erdvėms, kaip tvari urbanistika gali prisidėti prie gerovės kūrimo.

„Lietuvos didieji miestai po nepriklausomybės atkūrimo skubėjo griauti sovietinių laikų betonus, juos keitė Europos Sąjungos betonai, trinkelizacija. Tik dabar einame tikrojo tvarumo keliu, supratimo, kaip urbanizacija turi sugyventi su gamta, kad po 30-50 metų nereikėtų vėl visko griauti ir statyti iš naujo“, – pabrėžė Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas.

Jam pritarė Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Mindaugas Statulevičius, sakydamas, kad tvarumas yra dėmesys ne tik sau, bet ir aplinkai, tam, ką paliksime po savęs. Atsakingi nekilnojamojo turto plėtotojai ateina į teritorijas, miestus ilgam, todėl laikosi šio principo. Aplinkos ministro teigimu tvarus miestas yra toks, iš kurio nesinori išsikraustyti, nes jame švaru, saugu, patogu, galima pragyventi, jis prieinamas visiems tiek gyvenimo kokybės, tiek gerovės prasme.

Diskusijos dalyviai pasikeitė nuomonėmis apie vieną didžiausių šių dienų iššūkių – miestų plėtrą, kaip jai vykstant išsaugoti esamą miestų struktūrą, žaliąsias erdves, kai gyventojų daugėja, kaip užtikrinti, kad būstas jiems būtų įperkamas.

Pasak V. Benkunsko, tai ypač aktualu Vilniui, kuriame kasmet apsigyvena po 8-10 tūkst. naujų gyventojų, tačiau, jo nuomone, sostinėje pavyksta išlaikyti sveiką balansą – miesto centre neleidžiama statyti aukštų pastatų, siekiant išlaikyti jo struktūros unikalumą. Vietoje to investuojama į seniūnijų gyvenamųjų kvartalų plėtrą, jų infrastruktūrą, viešąsias paslaugas. Vilniuje nėra nė vieno gyvenamojo kvartalo, į kurį iš miesto centro ne piko metu nebūtų galima nuvykti per 15-20 minučių.

Ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė akcentavo, kad šiandien tvarumas daro įtaką ir verslo modelius, keičia finansų sektoriaus strategiją ir tai yra reikšmingas pokytis daugeliui verslų.

Jos teigimu, sudėtingoje daugialypėje mietų funkcijoje persipina ir pelnas, ir darbo vietos, ir tvarumas, darnumas keičia situaciją. Ekonomistė atkreipė dėmesį, kad kai kuriuose mažesnių miestų savivaldybės turėtų pagalvoti apie paramą verslui, kad šiuose miestuose būtų kuriama daugiau darbo vietų ir jie taptų patrauklesni gyventojams.

Tauragės miesto meras Dovydas Kaminskas įsitikinęs, kad turime sukurti taisykles, kai remdamasis tvarumo principais žmogus rastų laimę, ar gyvendamas tankiai apgyvendintame Vilniaus centre, ar Tauragėje, kad jis turėtų pasirinkimo laisvę: „Tai nėra paprasta ir norint pritraukti žmones gyventi į regionus tenka sakyti, o gal tu nori gyventi miške? Bet tai nereiškia, kad bet kur galima leisti statyti vilą. Kitas klausimas, ar keliuose kvadratiniuose metruose žmogus gali jaustis gerai? Miestai turi būti pastatyti žmonėms“.

Diskusijoje dalyvavusi geografė, sociologė dr. Rūta Ubarevičienė atkreipė dėmesį, kad miestai stipriai diferencijuojasi ir kai kurios erdvės tampa nelabai gyvenamomis, nes vieni įperka butą tik Fabijoniškėse ar Karoliniškėse, o kiti ir Senamiestyje. Ubanistinis iššūkis, pasak sociologės, kaip gyvenimo kokybę pakankamai gerą užtikrinti visiems, nepriklausomai nuo vietos.

Aplinkos ministras pabrėžė, kad laikai, kai kiekvienas sau buvo architektas, pats sau projektavo ir statė namą nuosavame sklype turi likti praeityje. Net priemiesčiai turi būti statomi profesionalų, kad būtų išvengta klaidų. To iki šiol Lietuvos urbanistinėje plėtroje, jo teigimu, trūko.