„Lietuvos verslų turimas ryšys su regionu, kur vyksta karas, savaime nereiškia atleidimo nuo civilinės atsakomybės Force majeure pagrindu. Kitaip tariant, jei įmonė įsipareigojimų vykdymui naudoja partnerių Ukrainoje prekes ar paslaugas, ji nebūtinai bus atleista nuo baudų ar delspinigių. Reikėtų atsisakyti abstraktaus požiūrio į force majeure sąvoką, o situaciją vertinti individualiai“, – sako advokatų kontoros „Magnusson“ asocijuotas teisininkas Lukas Stankevičius.

Ar buvo galima numatyti karą sudarant sutartį?

Teisininko teigimu, atliekant individualų vertinimą reikėtų remtis įstatyme numatytomis Force majeure sąlygomis. Force majeure gali būti taikomas esant įrodymams, kad aplinkybės, dėl kurių sutarties objektyviai negalima įvykdyti, neegzistavo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti. Taip pat jei sutarties neįvykdžiusi šalis negalėjo kontroliuoti aplinkybių atsiradimo, užkirsti joms kelio, nebuvo prisiėmusi atsakomybės dėl aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos.

„Reikėtų įsivertinti momentą, kai buvo prisiimtas atitinkamas sutartinis įsipareigojimas – ar karas Ukrainoje tuo metu jau buvo prasidėjęs, ar jį buvo galima numatyti. Force majeure turi būti aplinkybė, kurios negali protingai numatyti, tačiau viešojoje erdvėje gana ilgai buvo skelbiama apie vykdomas pratybas, telkiamus dalinius ir karo grėsmę, tad įdomu, kaip situaciją vertintų teismai“, – sako L. Stankevičius.

Kitas žingsnis analizuojant situaciją yra pagrindimas, jog aplinkybės sutartinio įsipareigojimo įvykdymą padarė neįmanomu. Tai reiškia, jog karas Ukrainoje turi būti tiesiogiai susijęs su negalėjimu įvykdyti konkrečios prievolės, pavyzdžiui, Lietuvos įmonė nebegali pristatyti tam tikros įrangos į gamyklą savo partneriams Ukrainoje, nes ten yra karo zona, arba Lietuvos įmonei tiekėjas iš Ukrainos nebegali pristatyti žaliavų ar produktų dėl karo.

Teisininkas pataria peržiūrėti pačią sutartį ir įsitikrinti, kad joje nėra nuostatų, kuriomis būtų prisiimtos rizikos, susijusios su Force majeure aplinkybėmis. Galbūt partneriui buvo iš anksto žinoma, iš kur tiekėjas gauna žaliavas, todėl sutartyje buvo numatytos atitinkamos garantijos, jog tiekimas nesutriks. Neretai sutartyse aptariamos tiek aplinkybės, kurias šalys sutaria laikyti ar nelaikyti Force majeure, tiek pranešimų pateikimo tvarka, nes Force majeure besiremianti šalis privalo informuoti partnerį apie negalėjimą įvykdyti prisiimtų prievolių.

„Atleidimas nuo civilinės atsakomybės dėl Force majeure gali būti ir laikinas – aplinkybei išnykus, skolininkui gali tekti įvykdyti prievolę. Prievolės dalyku negali būti neteisėti, neįmanomi įvykdyti veiksmai. Jei karas Ukrainoje, su juo susijusios sankcijos, apribojimai reiškia, jog prievolės vykdymas tapo neteisėtas ar neįmanomas, tuomet šalys turėtų tartis dėl tarpusavio santykių esmės, o ne dėl skolininko atleidimo nuo civilinės atsakomybės“, – tikina pašnekovas.

Pabrangęs įsipareigojimų vykdymas nėra force majeure

L. Stankevičius sako, kad Lietuvos verslus šiuo metu labiausiai domina Force majeure vaidmuo įsipareigojimų tretiesiems asmenims vykdymui. Pavyzdžiui, aliejaus gamyba ir prekyba užsiimanti bendrovė dėl karo nebegauna reikiamų žaliavų iš Ukrainos, tad nebegali vykdyti įsipareigojimų tiekdama aliejų. Arba Lietuvos įmonė užsako pasiūti drabužius Ukrainoje, o vėliau juos parduoda kompanijai Italijoje – dėl karo Ukrainoje ji nebegauna produkcijos ir negali pristatyti jos į Italiją.

„Prasidėjus karui, tiekimas sustoja neaiškiam laikui, o įsipareigojimus klientams tiek Lietuvoje, tiek ES vykdyti reikia. Svarbu žinoti, kad jei Force majeure bus pritaikytas, tai tik Ukrainos ir Lietuvos verslų tarpusavio įsipareigojimų santykiui, tačiau į kitas tiekimo grandinės dalis nepersikels. Tai reiškia, kad Lietuvos verslas savo galutiniams klientams Force majeure pasiteisinti jau negali“, – akcentuoja teisininkas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad prievolei įvykdyti reikalingų prekių nebuvimas rinkoje ar reikiamų finansinių išteklių neturėjimas nelaikytini Force majeure. Pasitelkdamas trečiuosius asmenis sutarties vykdymui pats vykdytojas atsako už jų įsipareigojimų vykdymą ar nevykdymą, todėl nenugalima jėga nelaikomos aplinkybės, kai vykdytojo kontrahentai (trečiosios sutarties šalys) neįvykdo savo prievolių, net ir tuo atveju, jei tai vyksta dėl nenugalimos jėgos.

Teisininkas sako pastebintis, jog kai kurie verslai klaidingai traktuoja, kad pabrangęs sutarties vykdymas dėl to, kad tenka ieškoti kitų tiekėjų, yra lygus negalėjimui sutarties įvykdyti. Vien tai, jog surastas alternatyvus tiekėjas yra brangesnis ir dėl to gali sumažėti pelningumas ar atsirasti nuostolingumas, nereiškia Force majeure aplinkybės.

„Tokioje situacijoje veikia kitas teisinis institutas – sutarties vykdymas pasikeitus aplinkybėms (angl. hardship). Jo sąlygos panašios kaip Force majeure: aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo, tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti, aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti, nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Tad įmonėms patarimas būtų ieškoti ir samdytis kitą tiekėją bei tartis su klientu dėl sutarties peržiūrėjimo, o nepavykus susitarti – kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo“, – pataria L. Stankevičius.