Roberto Dargio nuomone, didžiausias šalies stabdis išlieka sovietmečio mentalitetas – totalitarinės sistemos reliktas, kuriame kūrybiškumas buvo slopinamas, o asmeninė iniciatyva laikoma nusižengimu ir baudžiama. Tikrasis šių dienų iššūkis yra transformuoti šį istorinį balastą į tvarią ateities strategiją, kurioje materialūs pasiekimai tampa tik pagrindu gilesniam intelektiniam ir moraliniam indėliui.

Inžinerinis požiūris į dinastijos tęstinumą

Verslo perdavimas naujoms kartoms R.Dargiui pirmiausia yra ne teisinė ar finansinė operacija, o vertybinis projektas. Viešojoje erdvėje dažnai minimas vadinamasis trijų kartų prakeiksmas, kai pirmoji karta kaupia, antroji – naudoja, o trečioji skursta. Verslininkas to nelaiko savaime suprantamu dėsniu, – žvelgia į jį kaip į sistemos klaidą, kurią galima ištaisyti dar projektavimo stadijoje. Jo nuomone, turtas įpėdiniams neturi tapti pasyvia našta, slopinančia prigimtinę motyvaciją veikti, atimanti alkį kurti patiems.

R.Dargis pabrėžia, kad žmogaus savirealizacija įmanoma tik per aktyvų kūrimo procesą, todėl esminė tėvų užduotis – ne palikti kapitalą, o perduoti kūrybinį impulsą. „Man, kaip tėvui, skaudžiausia būtų matyti vaikus kaip pasyvius vartotojus. Žmogus atsiskleidžia tik per kūrybą – tai esminė vertybė“, – teigia jis.

Siekiant užtikrinti šį tęstinumą, jo šeimoje įtvirtinama šeimos konstitucija. Tai instrumentas, kuris transformuoja pavardę iš statuso ženklo į įpareigojantį standartą, leidžiantį vaikams konstruoti savo tapatybę ant tvirto, tačiau nevaržančio pagrindo.

Socialinė atsakomybė kaip verslo aristokratijos matas

Šis požiūris į šeimos paveldo valdymą organiškai persikelia į platesnį visuomeninį kontekstą. R.Dargis lygina dabartinį Lietuvos verslo etapą su pirmąja pramonės revoliucija – laikotarpiu, kai naujai susiformavęs kapitalą sukaupusiųjų sluoksnis dar tik ieškojo savo vietos socialinėje hierarchijoje. Verslininkas griežtai skiria turto savininkus nuo tikrojo verslo elito, kurį apibrėžia moralinis įsipareigojimas bendruomenei.

R.Dargis pabrėžia,

kad žmogaus savirealizacija

įmanoma tik per aktyvų

kūrimo procesą,

todėl esminė tėvų užduotis –

ne palikti kapitalą,

o perduoti kūrybinį impulsą.

EIKA nuotr.

 

Įmonių grupės EIKA valdybos pirmininko nuostata, verslo aristokratija formuojasi tik tada, kai asmeninis alkis transformuojasi į norą tarnauti valstybei.

„Galima turėti milžinišką kapitalą, bet likti neturtingiausiu žmogumi, jei tavo akiratyje – tik asmeninė nauda. Tikrasis elitas savo energiją nukreipia bendrajam labui“, – sako R.Dargis.

Jo vizijoje modernus nekilnojamojo turto vystytojas tampa miesto DNR kūrėju, kuris, sekdamas istoriniais pavyzdžiais, į pastatus investuoja ne tik dėl pelno, bet ir dėl estetinės vertės bei neatlygintino palikimo visuomenei.

Inžinierius-vizionierius: intelektinis valstybės valdymo pamatas

Kad tokia visuomenės transformacija įvyktų, būtinas inžinerinio mąstymo renesansas, kurį R.Dargis laiko naujos valstybės valdymo strategijos pagrindu. Inžinierius jam – tai ne techninis vykdytojas, o vizionierius, gebantis sisteminti procesus, suprasti priežasties ir pasekmės ryšius bei numatyti ilgalaikes sprendimų pasekmes.

R.Dargis konstatuoja

švietimo sistemos krizę,

kuri, užuot ugdžiusi

plataus profilio valstybės kūrėjus,

gamina inertiškus vykdytojus. 

EIKA nuotr.

 

Jei valstybė būtų valdoma vadovaujantis inžinerine logika, politiniai veiksmai peržengtų trumpalaikių rinkimų ciklų ribas ir taptų ilgalaikio valstybės dizaino dalimi. Tokio lygio inžinerinis statusas reikalauja sujungti kietuosius duomenis su giliomis sociologijos, filosofijos ir etikos žiniomis, įgūdžiais, taip paverčiant sausą statistiką žmogaus gerovę užtikrinančia strategija.

Visgi verslininkas konstatuoja švietimo sistemos krizę, kuri, užuot ugdžiusi plataus profilio valstybės kūrėjus, gamina inertiškus vykdytojus. Didžiausią deficitą R.Dargis įžvelgia ne teorinėse žiniose, o gebėjime jas realizuoti praktikoje.

„Mes paruošiame puikius specialistus, tačiau mums trūksta idėjų ir rinkos jungėjų – impresarijų – žmonių, gebančių sujungti intelektinį produktą su realia rinkos ir visuomenės poreikių ekonomika“, – teigia jis. Būtent tokie inžinieriai-strategai turėtų sudaryti naująjį elito branduolį, sugebantį atsispirti populizmui.

Lyderių telkimas ir mentorystės prasmė

Ši vertybinė ašis natūraliai atveda prie diskusijų apie tai, kas vyksta už skaičių ir pelno eilučių. R.Dargis pastebi, kad verslo bendruomenėje vis dar per retai kalbama apie gilesnę prasmę, nors jam pačiam estetika yra ne pasirinkimas, o etinė būtinybė. Grožis statybos, nekilnojamojo turto sektoriuje traktuojamas kaip tiesioginė atsakomybė prieš žmogų, kurio gyvenimo kokybę pastatas formuos ištisus dešimtmečius.

Lyderių telkimas, anot R.Dargio,

turi vykti ne uždaruose susitikimuose,

o per gyvą žinių dalijimąsi

ir institucinį bendradarbiavimą. 

Iš kairės: Vilniaus savivaldybės

meras V.Benkunskas,

R.Dargis, žurnalistas E.Jakilaitis.

EIKA nuotr. 

 

Verslininko siūlomas „impresarijaus“ modelis ir patirties perdavimas per mentorystę tampa įrankiu, sujungiančiu mokslą su valstybės valdymo vizija. Lyderių telkimas, anot jo, turi vykti ne uždaruose susitikimuose, o per gyvą žinių dalijimąsi ir institucinį bendradarbiavimą. Tai abipusis procesas: mentorystė ne tik padeda pradedantiesiems, bet ir telkia kritinę mąstančių žmonių masę. „Mes turime išeiti iš savo komforto zonų ir pradėti kalbėtis apie tai, kokią Lietuvą matome po penkiasdešimties metų“, – pabrėžia jis.

Ilgalaikis planavimas ir valstybės kūrimas

Verslo ir mokslo lyderių įsitraukimas į valstybės procesus padeda brėžti strateginę kryptį, kuri nepriklauso nuo politinių pokyčių. Analitinės grupės, kuriančios idėjas ir teikiančios jas sprendimų priėmėjams, leidžia išvengti skubotų, vienadienių sprendimų.

Nuoseklus pasirinktų principų laikymasis yra esminė sąlyga sistemos stabilumui, net jei tai reikalauja plaukti prieš srovę. „Vertybiniai orientyrai yra tai, kas išlaiko sistemas stabilias ilgojoje distancijoje“, – sako R.Dargis.

Valstybės stiprybę apibrėžia ne tik statistinis ekonomikos augimas, bet ir kiekvieno sprendimo kokybė bei jo ilgalaikis poveikis žmonėms. Tikroji vertė šiame procese yra ne sukauptas materialus turtas, o sukurtas aiškus veiklos modelis, leidžiantis ateities kartoms toliau kurti ant patikimo pagrindo. Tai reiškia, kad kiekvienas šiandienos sprendimas privalo būti priimtas atsakingai, užtikrinant, kad dabarties laimėjimai taptų ne našta ateičiai, o tarnautų kaip tvirta struktūra naujai vertei auginti.