Jono Liuberto vardas neatsiejamas nuo „Paroc“ istorijos Lietuvoje. Jis buvo tarp tų, kurie padėjo pritraukti suomišką „Paroc Group“ investiciją į Vilnių, ir tapo vienu svarbiausių gamyklos įkūrimo bei augimo žmonių. 1995 m. rugsėjį jis paskirtas bendros įmonės „Paroc–Silikatas“ generaliniu direktoriumi, netrukus sujungus veiklas – ir „Paroc“ gamyklos vadovu.

Jis vadovavo (iki 2020 m. vasario) daugiau nei 250 žmonių kolektyvui, kuriame didelė dalis darbuotojų dirbo nuo pat įmonės įkūrimo – tai buvo laikoma vienu didžiausių bendrovės stiprybės ženklų.

Jono Liuberto vadovavimo stilius buvo grįstas asmeniniu įsitraukimu į gamybą, nuolatiniu buvimu tarp žmonių ir siekiu matyti realų darbo rezultatą. Gamybos cechus jis vadino vieta, kur „jaučiamas gamybos pulsas“, ir pabrėždavo, kad vadovui būtina suprasti technologinius procesus taip pat gerai, kaip ir finansinius sprendimus.

Indėlis į statybinių medžiagų pramonę

Prieš prisijungdamas prie „Paroc“, Jonas Liubertas daugelį metų dirbo statybinių medžiagų sektoriuje – nuo inžinieriaus ir technologų pareigų iki vadovavimo gamybos padaliniams. Jo profesinis kelias prasidėjo 1978 m. „Silikato“ gamykloje, kurioje jis ėjo įvairias technologines ir vadovaujančias pareigas. 1985 m. buvo pakviestas dirbti tuometėje Statybinių medžiagų pramonės ministerijoje, o nuo 1987 m. tapo ministro pirmuoju pavaduotoju.

Atkūrus nepriklausomybę, jis prisidėjo prie Lietuvos statybinių medžiagų pramonės pertvarkos, technologinės pažangos ir investicijų pritraukimo. Jo vaidmuo pritraukiant „Paroc Group“ investiciją į Vilnių laikomas vienu reikšmingiausių postūmių modernizuojant izoliacinių medžiagų gamybą Lietuvoje.

Už indėlį į pramonės plėtrą jis buvo apdovanotas Gedimino ordino 1 laipsnio medaliu (2001), Lietuvos statybininko garbės ženklu (2005).

Sporto veikla ir vandensvydžio pasiekimai

Be profesinės veiklos, Jonas Liubertas buvo gerai žinomas vandensvydžio sporto bendruomenėje.

Gimęs 1954 m. Kreiviškiuose, Molėtų rajone, jis jaunystėje aktyviai sportavo ir buvo perspektyvus vandensvydininkas. Žaidė tuometinėse Vilniaus „Delfino“, Kauno „Raudonojo spalio“, KPI ir „Švietimo“ komandose. Jis buvo Lietuvos vandensvydžio čempionas (1974–1977), Lietuvos rinktinės narys (1975–1976).

Sporto organizavime jis taip pat paliko pėdsaką – 1989–2001 m. ėjo Lietuvos vandensvydžio federacijos prezidento pareigas, o nuo 2002 m. buvo jos garbės prezidentas. Taip pat buvo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto narys. Už nuopelnus sportui apdovanotas Olimpine žvaigžde (2002).

Atsisveikinimas

• Urnos lankymas: gruodžio 4 d. nuo 15 val.
• Vieta: Laidojimo namai Vilniuje, Olandų g. 22, 1 salė
• Urna išnešama: gruodžio 5 d. 13 val.
• Laidojimas: Kairėnų kapinėse