Matau gaivališkai veikiančias gamybos ir statybos įmones, mokslo įstaigas, rengiančias sektoriui specialistus, – jos iš tiesų turėtų veikti kaip darni sistema, kuri generuoja pajamas ir valstybei. Kokią situaciją matome realiai? Per 2008 m. kilusią krizę praradome apie 50 proc. įmonių, o darbuotojai nuėjo į Užimtumo tarnybą, tapo išlaikomi valstybės, kuri taip ir nesugeba sukurti tokios aplinkos, kad įmonės galėtų dirbti, užsidirbti ir mokėti valstybei mokesčius, o ne auginti bedarbių skaičių.

Arba viešieji pirkimai. Įmonės atrenkamos pagal pasenusius – metų ar dvejų – finansinius duomenis. Situacija keičiasi itin greitai, todėl reikėtų vertinti buvusius rezultatus, planuojamus ir einamuosius – ketvirčio. Tuomet nereikėtų po kelis kartus skelbti viešųjų pirkimų konkursų svarbių valstybei objektų statybai, nereikėtų ilgai trunkančių teismų. Kam naudinga, kai teismuose ginčijantis dėl palyginus menkų sumų, milijoniniai objektai stovi; kai sustabdomas įmonių, kurios pasirengusios vykdyti projektą ir sukaupusios būtinus pajėgumus, darbas; o pasibaigus byloms, vienu metu tenka vykdyti kelis projektus? Gal verta pasidomėti kitų rinkų patirtimi, kai, kilus panašiems ginčams, atsakomybės imasi valstybė: įmonė tęsia darbus, objektai statomi, o teismuose su nepatenkintais rangovais ginčijasi valstybė.

Mes matome efektyvią skandinavų, anglų verslo aplinką, dažnai jas rodome kaip pavyzdį. Logiškai mąstant, reikia imti ir pasidomėti, kaip jie tai padarė, verta bandyti adaptuoti mūsų sąlygomis. Valstybė turi veikti efektyviai ir sukurti tinkamą verslo aplinką, neužkrauti įmonėms nebūdingų veiklų. Verslo reikalas – pagaminti, suteikti paslaugas, o valstybės – garantuoti, kad už pateiktą prekę, paslaugą bus sumokėta.

Mes bandome judėti ta kryptimi, imdamiesi tai vienų, tai kitų sprendimų, tačiau situacija iš esmės pasikeis tik sukūrus sistemą, kurioje kiekvienas subjektas ir valstybė vykdys tik jai būdingas funkcijas.

LSA vienija bendraminčius, kurie dirba vienoje aplinkoje – statybos sektoriuje, vienija juos, kad galima būtų drauge spręsti susijusius klausimus tiek Lietuvos, tiek užsienio rinkose, nepaliekant nuošalėje ekonominių bei socialinių klausimų. Asociacijos vaidmuo šiuo atveju labai svarbus, bet negalima pamiršti, kad statybos darbus vykdo ne asociacija, o įmonės. LSA įmonėms yra pagalbininkas, ieškant sprendimų, patariant, nes asociacijoje sukauptos teisinės, ekonominės bei kitos būtinos sektoriui kompetencijos.

Statybininkai turi būti vieningi: taip mūsų balsas tvirtėja, esame labiau girdimi ir valstybinėse institucijose, atstovaudami sektoriaus interesams. O reikalų, kuriant palankią verslo aplinką, yra daug.

Lietuvoje verslo aplinka nėra tvari, ji nepadeda statybos bendrovėms vystytis ir augti. Kai kurie svarbūs dalykai yra palikti savieigai, pvz., užsakovui leidžiama turėti aukštesnę poziciją, dėl kurios neretai kitoms įmonėms tenka stabdyti veiklą. Pastaruoju metu asociacija imasi tipinės sutarties, kuri apimtų visas situacijas, taip pat ir prievolę atsiskaityti už atliktus darbus. Tačiau manau, kad vien gerų norų neužteks, reikia politinio sprendimo, kuris, sekant skandinavišku modeliu, įtvirtintų ne tik užsakovų teises, bet ir pareigas.

Ant lito buvo parašyta: „Tautos jėga vienybėje“. Tai svarbu ir asociacijai: nebūsime vieningi – nebūsime galingi. Tik susibūrę galime būti stiprūs ir pasiekti tinkamų rezultatų. LSA atstovauja įmonėms, kurios nori bendradarbiauti ir kurti.

Nors STATICUS įgyvendina projektus užsienio rinkose, bet dirbame ir Lietuvoje, todėl čia parnešame pažangiausią patirtį, kuria mielai dalinamės su LSA. Nes man svarbu daryti taip, kad Lietuvai būtų geriau. Ir neklausti, ką man duos LSA. Geriau klausti, ką mes jai galime duoti, kaip galime bendradarbiauti visų mūsų labui.