Nors šios tarnybos tyrimai dar nėra teismo sprendimai, pastarasis atvejis paskatino darkart pažvelgti į niekaip neužlopomas viešųjų pirkimų spragas: išankstinius susitarimus, asmeninius ryšius, tendencingai parengtas specifikacijas, interesų konfliktus vertinant pasiūlymus.

Spragos matomos, bet nelopomos

Viešieji pirkimai medicinos srityje yra išskirtiniai tuo, kad ganėtinai sudėtinga užginčyti jų specifikacijų sudarymo tendencingumą. Perkant medicininę įrangą atsiranda savita specifika, techniniai niuansai, kitos plonybės, todėl labai sudėtinga pasakyti, kad reikia ne tokio, o kitokio įrenginio. Šie aspektai itin ryškūs ne tik medicinos, bet ir informacinių technologijų srityje, geležinkelių sektoriuje.

Atvejai, kai kyla įtarimų dėl specifikacijų pritaikymo konkretiems pirkimo objektams, mūsų praktikoje nėra reti. Nebūtinai visada tai gali būti išankstinių susitarimų ar korupcinio ryšio pasekmė, kartais esama nuoširdaus įsitikinimo, nulemto asmeninių ar kolegų patirčių, kad gaminys yra geras.

Kas įvyksta paskelbus tokį pirkimą? Rinka, ypač tokios gan siauros srities kaip medicina, yra nedidelė, jos dalyviai žino vieni kitų veiklos sritis, produktus, tad dalis tiekėjų suvokia, kad pirkimas skirtas konkurentams. Dėl to rinka tarsi nesąmoningai pasidalinama, ir nebūtinai tiekėjams tiesiogiai susitarus tarpusavyje, o tiesiog vieniems nedalyvaujant vienuose pirkimuose, kitiems – kituose.

Pastarąjį galimos korupcijos sveikatos sistemoje atvejį valdžios atstovai pavadino rimtu signalu ir pabrėžė, kad būtina esminė viešųjų pirkimų pertvarka. Svarstomi Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimai, kurie leistų steigti regionines „centrines perkančiąsias organizacijas“, per kurias vyktų savivaldybių, mokyklų, ligoninių ir t.t. pirkimai. Tai galbūt kažkiek išspręstų interesų konflikto ir asmeninio ryšio klausimą, bet kažin ar kardinaliai pakeistų situaciją rengiant specifikacijas, juk jas vis tiek ruoš perkančioji įstaiga.

Pokyčių galimybė tiekėjų rankose

Efektyvus būdas būtų pačių tiekėjų aktyvumas, įsitraukimas ir sąlygų ginčijimas. Deja, jie to daryti nelabai linkę. Viena medalio pusė – investicijos, nes pradėjus ginčytis neabejotinai patiriami laiko ir finansiniai kaštai, o laimėjimo garantijos nėra. Kita pusė – nenoras konfliktuoti su pirkimą vykdančia įstaiga. Vis dėlto mūsų patirtis rodo, kad toks konfliktų vengimas bijant susipykti neracionalus, atvirkščiai – konkretūs atvejai rodo, kad principinga pozicija leidžia užsitarnauti pagarbą, o tuo pačiu padeda skaidrėti rinkai.

Teigiamas tiekėjų elgsenos poslinkis viešųjų pirkimų kontekste pastaraisiais metais vis dėlto pastebimas. Pernai papildomu pokyčių katalizatoriumi tapo ir pandemija, kai privatus verslas savo projektus ir užsakymus buvo linkęs pristabdyti, o valstybė tapo rinka, kurioje ir pandemijos metu viešieji pirkimai vyko aktyviai. Dėl to padidėjo konkurencija, o tiekėjai ėmė atidžiau stebėti pirkimų sąlygas ir procesus. Prie pokyčių prisideda ir pastaruoju metu aktyviau tokiose bylose pasisakantis ir daugiau taisyklių nustatantis Aukščiausias Teismas.

Bene labiausiai į teigiamą pusę situacija šiandien yra pasikeitusi statybų sektoriuje, kuris anksčiau buvo linksniuojamas kaip ne visada skaidrus. Atsirado aštresnė konkurencija, daugiau rinkos žaidėjų, atidžiau stebinčių vieni kitus.

Neskaidrumo etiketės sėkmingai kratosi ir kelių priežiūros viešieji pirkimai. Galima paminėti ne vieną atvejį, kai šio sektoriaus tiekėjams kilo klausimų dėl specifikacijose nurodytų reikalavimų tikslingumo, buvo rašytos pretenzijos, kreiptasi į Viešųjų pirkimų tarnybą ir pasiektas rezultatas – specifikacijos patikslintos. Tokie pavyzdžiai aiškiai parodo, kokia galia skaidrinant viešuosius pirkimus slypi tiekėjų rankose.

Apie medicinos sektorių to, deja, kol kas pasakyti dar negalima. Rinka čia ganėtinai siaura, į ją pakliūti nėra lengva vien dėl itin specifinių reikalavimų, yra ribotas gamintojų ir jų atstovų Lietuvoje kiekis. O kuo mažesnis susijusiųjų ratas, tuo didesnė pagunda ieškoti alternatyvių klausimų sprendimų. Todėl kito kelio nėra, tik patiems tiekėjams tapti aktyvesniems ir netylėti, matant ar įtariant galimai ne visai skaidriai vykdomus viešuosius pirkimus.

Reglamentuoti ar konsultuotis?

Daugeliu klausimų kaip sektiną pavyzdį nurodome Skandinavijos šalis, į jas galime pažvelgti ir kalbėdami apie viešuosius pirkimus. Šiose šalyse ginčų dėl viešųjų pirkimų kyla gerokai mažiau nei Lietuvoje. Be abejo, kitokia šių šalių kultūra, kitoks korupcijos suvokimo lygis, bet yra ir dar vienas aspektas – bendravimas su rinkos dalyviais.

Institucijos aktyviai tariasi ir konsultuojasi su jais prieš vykdant pirkimus, kalbamasi ir pirkimams jau įvykus. Pavyzdžiui, po sprendimų priėmimo perkančioji organizacija paskambina nelaimėjusiems tiekėjams ir argumentuotai paaiškina, ko pritrūko jų pasiūlyme, kad pirkimas būtų laimėtas. Taip nelieka piktumo ir įtarimų, kad pirkimai galbūt buvo neskaidrūs.

Lietuvoje kalbėjimasis ar konsultavimasis su rinkos dalyviais dažnai asocijuojasi su kažkuo neskaidriu, to vengiama, nes bijoma sulaukti STT dėmesio. Tačiau kalbėjimasis gali ir turi būti oficialus, ir Viešųjų pirkimų įstatyme yra numatytos rinkos konsultacijos. Jei iš tikrųjų siekiama viešuosius pirkimus vykdyti maksimaliai efektyviai, reikia tai ir daryti – viešai, pagal nustatytą procedūrą rengti konsultacijas su galimais tiekėjais, klausti, kokie reikalavimai turėtų būti nurodyti.

Visada galima norimą elgesį sureglamentuoti ir teisės aktais. Pavyzdžiui, įpareigojimas privalomai atlikti rinkos konsultaciją, jei pirkimo vertė viršija tam tikrą numatytą ribą. Arba atlikti ją kas kelerius metus, jei tas pats objektas yra perkamas iš to paties tiekėjo – tada ir pati perkančioji įstaiga įgis galimybę sužinoti apie naujoves rinkoje. Privalomų dalykų efektyvumas gali būti diskutuotinas, bet tai irgi gali būti kelias.