Architektas šiandien atsiduria paradoksalioje situacijoje: atsakomybė už sprendinius prisiimama ankstyviausiuose etapuose, kai dar nėra visos informacijos, o teisės aktų pokyčiai projekto eigoje riziką palieka projektuotojui, net jei sprendimai buvo priimti pagal tuo metu galiojusią tvarką. Ilgametė patirtis padeda orientuotis, tačiau ji neturėtų būti vienintelis įrankis sisteminiams teisėkūros trūkumams kompensuoti.
Praktikoje projektuotojas neretai perima ir dalį užsakovo funkcijų – konsultuoja, koordinuoja, perspėja apie rizikas. Tačiau tai vyksta be aiškaus teisinio statuso ir be adekvačios apsaugos. Atsakomybė didėja, tačiau sprendimų priėmimo galios ir teisinė apsauga proporcingai neauga.

Ypač pažeidžiami tampa laisvai samdomi architektai ir mažos studijos. Didelės organizacijos turi teisinius resursus ir administracinius pajėgumus, o smulkieji rinkos dalyviai susiduria su augančia asmenine finansine ir profesine rizika. llgainiui tai silpnina konkurencingumą ir mažina profesinės aplinkos įvairovę.

Konceptualiai projektavimo stadijų pertvarka atrodė racionalus žingsnis. Tačiau praktikoje projektiniai pasiūlymai tapo perteklinio derinimo objektu – institucijų vidaus procedūros liko neadaptuotos, o atsakomybės našta iš esmės padidėjo projektuotojui. Tai kelia esminį klausimą: ar pagrįsta didinti projektuotojų atsakomybę, jei derinimo sistema išlieka tokia pati ir institucijos neprisiima proporcingos atsakomybės už savo sprendimus?

Galiausiai būtina prisiminti pačią profesiją. Architektūra yra kūrybos sritis. Kūrybinis procesas reikalauja koncentracijos ir laisvės ieškoti nestandartinių sprendinių. Kai didžioji dalis energijos skiriama teisės aktų aiškinimui ir dokumentacijos gynybinei logikai, nukenčia projekto kokybė. Rizikos didinimas neišvengiamai skatina rinktis konservatyvius, lengviau apginamus sprendinius. Tačiau būtent drąsesni sprendimai formuoja ilgalaikę architektūros vertę ir šalies tapatybę.

Todėl atsakomybės didinimas turėtų būti vertinamas ne izoliuotai, o kaip visos profesinės ekosistemos klausimas. Atsakomybė ir sprendimų galia privalo būti subalansuotos – tik tuomet pokyčiai sustiprins, o ne susilpnins profesinę praktiką bei architektūros kokybę.