2014-ųjų spalį su www.statybunaujienos.lt žurnaliste susitikęs R. Jakštas – vis toks pat besišypsantis, kaip ir 1972-ųjų nuotraukoje, ir pilnas su statybomis susijusių istorijų. Nors jau kurį laiką nebedirba, R. Jakštas sako prisimenantis visus savo statytus objektus. Tiesa, suskaičiuoti juos vargu ar pavyktų: jam prižiūrint buvo statomi darželiai, gamyklos, kultūros namai, kiti visuomeninės paskirties pastatai, privatūs namai.

Verkė, kai griovė gamyklą

„Visi darbai man buvo įdomūs“, – paprašytas papasakoti apie įsimintiniausius savo projektus lakoniškai atsakė pašnekovas. Vis dėlto buvo vienas toks, kurį prisimenant jam suskausta širdį. Tai Kaune, Jonavos gatvėje, stovėjusi tekstilės gamykla „Lima“, įkurta prie dar 1920-aisiais Amerikos lietuvių įsteigto tekstilės fabriko „Drobė“. 2012 metų gruodį senieji pramoniniai pastatai buvo nugriauti, o vietoje jų pastatytas prekybos centras „Prizma“.

„Buvau nuėjęs pažiūrėti, kai griovė gamyklos pastatus. Net ašarą nubraukiau – buvo gaila. Šitie pastatai – vieni pirmųjų, kuriuos stačiau. Tuomet buvau 21-erių jaunas darbų vykdytojas. Gamyklą pastatėme labai greitai – 1967 metų vasarį pradėjome pamatus, o prieš Naujus metus trijų aukštų pastato korpusą jau pridavėme. Tai mažiau nei per metus. Darbas virė dviem pamainomis, dirbo virš 100 žmonių. Pamenu, buvo sudaryta sutartis net su kariuomene – jie mums davė darbininkų, kareivių, o mes jiems – medžiagų“, – prisiminimais dalinosi R. Jakštas.

Anot jo, gamyklos statybos vyko pagal visus to meto principus: svarbiausia buvo planas, kurį turėjai laiku įvykdyti. Statinio kokybė dėl to nenukentėjo, tačiau objekto statybas prižiūrintys specialistai buvo patekę į kuriozinę situaciją. Kartą paaiškėjo, kad statybininkai pamatus pastatė ne ten, kur buvo nurodyti brėžiniuose.

„Per naktį sugebėjome sutvarkyti viską taip, kaip reikėjo. Ryte atėję darbininkai nesuprato, kas čia nutiko“, – juokėsi seną istoriją prisiminęs pašnekovas.

Iš septynių vaikų – šeši statybininkai

R. Jakštas – kaunietis, kilęs iš gausios šeimos. Be jo augo dar šeši broliai ir seserys. Sunku patikėti, bet net šeši iš jų pasirinko tą pačią sritį – statybas. Rimantas buvo pirmasis, kuris baigęs vidurinę atnešė pareiškimą į Kauno politechnikumą [nuo 2002 m. – Kauno technikos kolegija – aut. past.]. Čia įgijo pramoninės-civilinės statybos techniko specialybę. Vėliau mokslus tęsė žemės ūkio akademijoje (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas), mokėsi hidrostatybos. Teorinės žinios pravertė vėliau, kai teko įgyvendinti įvairiausius projektus: „Statėme užtvankas, kelius“.

Po studijų kelerius metus praleido Šilutėje, Rusnėje, Jurbarke, tačiau visada norėjo grįžti į Kauną. Svajonė išsipildė – darbštus ir protingas statybininkas dvejus metus statė įvairius objektus Kaune, o vėliau gavo pasiūlymą dirbti Zapyškyje, Kauno rajone.

Prieš tai man buvo patikėta ypatinga užduotis – statyti stiklo fabriką. Buvome taip sutarę su Adakru Šeštakausku [buvęs ilgametis Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas – aut. past.], tačiau aš susigundžiau zapyškiečių pasiūlymu. Kai apie tai atvirai pasakiau Adakrui Šeštakauskui, jis tik numojo ranka ir pasakė, kad bendradarbiausime. Taip ir buvo: mes jiems duodavome darbininkų, jie mums – medžiagų. Tada tokie mainai buvo dažni“, – pasakojo ilgametis statybų darbų vykdytojas.

Zapyškis R. Jakštui artimas iki šiol. Galbūt dėl to kaunietis aktyviai dalyvavo ir šiame miestelyje atstatant nepriklausomybės paminklą, kuris buvo nugriautas 1960-aisiais. Šio paminklo, skirto Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui (1918-1928), senąsias nuotraukas buvo išsaugojęs vienas iš Šaulių sąjungos narių. Pagal jas buvo atkurtas tikslus paminklo vaizdas, akmenų išdėstymo reljefas. Dar vienas zapyškietis išsaugojo apvalų lauko akmenį, puošusį prieškario paminklo viršūnę. Šis akmuo buvo užkeltas į naujojo paminklo viršūnę ir taip, pasak R. Jakšto, tarsi sujungė seną su nauju. Paminklas Zapyškyje pašventintas 1989 metais.

Remontavo žemės ūkio universiteto miestelį, statė namą babtistų šventikui

Daug metų dirbęs samdomu darbuotoju, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, R. Jakštas apsisprendė įkurti savo įmonę. Anot jo, didžiausia problema buvo darbininkai – jų trūko, o darbai nelaukė: užsakymai rikiavosi vienas po kito.

„Įmonę įkūriau 1993 metais. Per pirmuosius trejus metus darbų buvo tiek daug, kad vos spėjome. Daugiausia dirbome žemės ūkio akademijoje [dabar A. Stulginskio universitetas – aut. past.]: remontavome, dažėme, įrengėme sanitarinius mazgus, klojome plyteles, tiesėme kelius, šaligatvius ir panašiai“, – pirmuosius užsakymus įvardino pašnekovas.

Profesionalus statybininkas ir jo vadovaujama įmonė nesikratė jokių užsakymų, todėl teko statyti ir privačius namus. Vieną užsakė į Lietuvą iš Kazachstano „pabėgęs“ amerikietis, babtistų bažnyčios pastorius, kuriam R. Jakšto įmonė pastatė nuosavą namą Karmėlavoje.

„Kokios krizės? Nejutome. Darbų visada būdavo. Žinoma, kartais daugiau, kartais mažiau“, – sakė pašnekovas, savo įmonei vadovavęs iki 2006-ųjų.

Nepaskęsti konkurencijos jūroje jam greičiausiai padėjo įgimtas optimizmas ir drąsa imtis net ir to, ko niekada nėra daręs.

„Stambių objektų neimdavome. Žinojome savo galimybes. Mūsų įmonėje dirba maždaug 20 žmonių“, – pasakojo R. Jakštas.

Pajutęs, kad norėtų poilsio, pamainos toli neieškojo – tėvo įkurtai įmonei jau beveik dešimt metų vadovauja dukra Lina. Nors įgyta profesija – ne statyba, R. Jakštas niekada neabejojo, kad ji susitvarkys su statybų įmonės vadovui kylančiais iššūkiais.

„Aš ją pratinau kokius metus. Kartu dirbome, ji man padėjo. Mačiau, kad yra veikli, komunikabili“, – apie vienturtę dukrą pasakojo R. Jakštas. Šiuo metu įmonė daugiausia projektų vykdo Kaune ir rajone. „Daugiausia tai – remontai“, – sakė buvęs įmonės vadovas.

Kalbėdamas apie dabartines statybas, pašnekovas piktinosi jų kokybe. „Kaip ir kiti mano kartos statybininkai, blogai vertinu maximas ir kitus grandiozinius objektus, kurie statomi per trumpą laiką ir neaišku kaip. Prisiminkite Latvijos „Maximos“ tragediją. Tai gali pasikartoti ir Lietuvoje“, – kalbėjo ilgametis statybininkas.

Į statybas nešdavosi fotoaparatą ar kamerą

Kelionės – vienas iš didžiausių R. Jakšto pomėgių. „Pamenu, kai su broliu 1991-aisiais pirmą kartą buvome Paryžiuje. Stebėjomės ne tik pastatais, apšvietimu, bet ir žmonėmis, ir jų elgesiu, daiktais, pavyzdžiui, dideliais plastikiniais buteliais (bambaliais)“, – pasakojo pašnekovas, aplankęs 23 pasaulio valstybes. Didžiausią įspūdį paliko Kuba, Švedija ir Italija.

„Į pastatus žiūriu visur, galvoju, iš ko, kaip pastatyti“, – juokiasi pašnekovas. Jis prisipažįsta buvęs netipiškas statybų darbų vykdytojas. Pavyzdžiui, į statybų aikšteles kartais nešdavosi fotoaparatą ar mėgėjišką vaizdo kamerą. Savaime aišku, visą amuniciją veždavosi ir į keliones. Gaila, bet šiuo metu dėl suprastėjusio regėjimo pomėgį teko pamiršti.