Pasirinkimo niekada nesigailėjo

G. Babravičius sako niekada nesigailėjęs, kad paklausė tėvo, taip pat garsaus inžinieriaus, patarimo ir pasirinko inžineriją. „Pabaigęs vidurinę mokyklą, svarsčiau, kur stoti. Idėjų buvo visokių – nuo žurnalistikos iki teisės. Kadangi buvo gūdus sovietmetis, tėtis argumentavo, kad statybininkai reikalingi „prie visų valdžių“. Tai – depolitizuota, su jokiomis ideologijomis nesusijusi specialybė. Jis ir patarė krimsti inžinerijos mokslus. Įstojau į tuometinį Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI). Po penkerių metų gavau inžinieriaus statybininko diplomą. Specialybė buvo sunki – pramoninė-civilinė statyba. Studijuoti priimdavo minias, bet studijas dėl įvairių priežasčių baigdavo žymiai mažiau“, – prisimena pašnekovas.

G. Babravičius – Seimo narys

Mokytis buvo sudėtinga – daug braižymo, skaičiavimo. Su buvusiu kurso draugu, dabartiniu Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu, fotografu Vytautu Balčyčiu jie netgi buvo sukūrę slaptą aljansą – G. Babravičius skaičiuodavo, o jo bičiulis braižydavo. „Neplanavau tapti konstruktoriumi, kuriam reikėtų mokėti braižyti. Skaityti brėžinius – visai kas kita“, – prisiminęs studijų laikus šypsosi p. Gintautas.

G. Babravičius, kaip ir dauguma specialistų sovietmečiu, darbą Stambiaplokščių namų detalių gamykloje gavo pagal paskyrimą. Tuo metu patekti į šią gamyklą buvo sudėtinga, tačiau turėjo pranašumą prieš kitus kandidatus – buvo anksti sukūręs šeimą ir jau turėjo mažametį sūnų.

Prisimindamas dabar šypseną keliantį savo pirmosios darbovietės pavadinimą, p. Babravičius šiek tiek surimtėja – svarbu nesupainioti septyniolikos žodžių sekos. Ir ilgai nemąstęs lyg eilėraštį padeklamuoja: „Vilniaus atraminio parodomojo Lenino ordino namų statybos kombinato Stambiaplokščių namų detalių gamyklos Aukštųjų Panerių išorės sienų kompleksas!“

Šioje gamykloje jis dirbo dešimtmetį. „Karjera klostėsi sėkmingai. Po metų iš meistro tapau cecho viršininko pavaduotoju, vėliau – cecho viršininku armatūros ir betono gamybos ceche. Kai pradėjau savo karjerą, dar buvo tik Šeškinės pradžia, kai baigiau – visa Ukmergės gatvė jau buvo užstatyta. Darbų apimtys buvo didelės. Mes statėme ir Visaginą“, – prisimena pašnekovas. Kituose miestuose pasitaikydavo tik pavieniai užsakymai.

Cecho viršininko karjera neprailgo – p. Gintautas tapo Stambiaplokščių namų gamyklos direktoriaus pavaduotoju. „Buvau atsakingas už įvairias sritis, tarp jų – ir už tiekimą. Visagine statyba buvo naudinga, nes pagal tuometines sovietines resursų paskirstymo sistemas atominė energetika buvo antroje vietoje po karo pramonės. Statydami Visaginą, gavome naudos ir vilniečiams“, – sovietinius darbo principus atskleidžia jis.

Vienas didžiausių statybininko profesijos malonumų, kurį pastebi pašnekovas – matomi darbo rezultatai. „Abstraktesnėse specialybėse sukuriami intelektualūs ar virtualūs produktai, o čia atsiranda fizinis objektas“, – svarsto diplomuotas inžinierius.

Ramina, kad daugiabučiai greitai nesugrius

Kaip šiandien pats įvertintumėte sovietmečiu statytus daugiabučius?

„Kiekvienas laikotarpis turi savo sprendimus. Natūralu, kad vadinamųjų „dėžučių“ architektūrinė įvairovė yra ribota. Tai iš elementų surenkami namai, todėl daug variantų ir negali būti, bet reikia pasidžiaugti mūsų architektais. Pavyzdžiui, Lazdynų mikrorajonas yra humaniško mastelio, rajono planas dar ir šiandien galėtų būti kai kam pavyzdys. Galima pasidžiaugti, kad inžinieriai ir architektai, kurie dirbo Vilniaus mieste, tikrai stengėsi – namų nepridygo kur nereikia, buvo išlaikytas aukščio kontekstas“, – džiaugiasi pašnekovas.

G. Babravičius neslepia, kad stambiaplokščiams namams buvo suteikiama 40 metų garantija. Suprantama, kad pirmųjų tokių pastatų garantijos laikas formaliai jau yra pasibaigęs, tačiau pašnekovas ramina, kad jie stovės dar ne vieną dešimtį metų. „Silpnoji tokių namų vieta – sujungimai, vyksta detalių korozija. Pats betonas turi vieną gerą savybę – ilgainiui jis tik kietėja, o ne silpnėja. Taip pat periodiškai atliekami ekspertiniai tyrimai. Turint omenyje mūsų palankią seisminę zoną, šie namai dar tikrai gali stovėti. Vilniečiai gali jaustis saugūs, nes jų namai nenugrius“, – daugiabučių gyventojams malonią žinią praneša G. Babravičius.

Sėkmingai veikusi gamykla po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo neišliko. Likę „imperijos likučiai“ dabar priklauso privačioms įmonėms. „Tuometiniai statybų mastai irgi buvo didesni, viskas vyko konvejeriu. Statybų kombinatas neturėjo net teorinės galimybės išlikti, todėl skaidėsi, buvo privatizuojamas, tuose pastatuose kūrėsi įvairios firmos. Dalis buvusių kolegų dabar vadovauja ir darbuojasi privačiame versle“, – pirmąjį sėkmingą karjeros dešimtmetį apibendrina pašnekovas.

Vėliau pomėgiai – muzika, įvairiausių renginių organizavimas – pradėjo imti viršų. Darbe vis daugėjo rutinos ir ėmė trūkti saviraiškos galimybių. „Po euforinio periodo, kada atradinėji pasaulį, ateina laikas, kai viskas tampa rutina. Tenka ieškoti naujų iššūkių“, – savo požiūriu į gyvenimą dalijasi pašnekovas. Taigi gamyklos griūties p. Gintautas nesulaukė. Priėmė tam laikui labai nepopuliarų sprendimą – išėjo į gatvę. Dauguma tokio jo sprendimo nesuprato – solidus darbas ir puikus atlyginimas, kas ketvirtį mokamos premijos ir metinės priemokos, ko dar trūksta?

Gaivūs muzikos vandenys ir pamokos politikoje

„Kai tiesioginis darbas pradėjo trukdyti mano pomėgiui, teko palikti darbą. Gyvenimo būdą pakeičiau radikaliai. 1988 m. įkūriau Laisvalaikio organizavimo susivienijimą „Centras“ (1991 m. susivienijimas reorganizuotas į uždarąją akcinę bendrovę „Los Centras“, kuri tapo pirmosios privačios radijo stoties „Radiocentras“ steigėja)“, – apie atverstą naują gyvenimo lapą pasakoja pašnekovas. Tiesa, muzika jis domėjosi dar mokykloje, o, studijuodamas institute, jau rengė diskotekas, kuriose skambėjo „ideologiškai neteisinga vakarietiška“ muzika.

Nuotraukoje dešinėje – G. Babravičius Tunguskoje

G. Babravičiaus organizavo „Roko maršus per Lietuvą“, tarptautinius festivalius „Vilnius Jazz“. 1995–2000 m. G. Babravičius ėjo „Radiocentro“ generalinio direktoriaus pareigas.

1994 m. p. Gintautas prisijungė prie Lietuvos liberalų sąjungos. Po kelerių metų politika tapo pagrindiniu jo užsiėmimu dar vienam dešimtmečiui. „Politika man visada buvo įdomi. Nors darbas radijo stotyje vyko sėkmingai, tačiau rutinos netrūko ir ten. Tada dar kartą gyvenimą pakeičiau radikaliai. Kai tiesioginis darbas ir pomėgis užimdavo vienodai laiko mano gyvenime, sprendimai susidėliodavo savaime. Trankymo durimis niekada nebūdavo“, – aiškina jis.

Lietuvoje yra ne tik keli milijonai krepšinio trenerių. Anot pašnekovo, tiek pat šalies gyventojų galvoja išmanantys ir politiką. Politiko keliu dešimtmetį ėjęs G. Babravičius sako, kad politika – tai sunkus, aukštos kvalifikacijos reikalaujantis darbas.

Nuotraukoje kairėje – G. Babravičius Tunguskoje

„Dirbdamas statybose tu turi projektą, sklypą, darbuotojus, žinai, kaip viską padaryti ir gali planuoti. Jei kyla problema, pakankamai aišku, kaip ją spręsti. Politikoje neapibrėžtumo faktorių yra žymiai daugiau. Visuomenės nuomonė nėra lengvai valdoma. Jei nežadi nerealių pažadų, esi mažiau populiarus už lipantį ant statinės ir žadantį aukso kalnus. Keista, kad dalis žmonių nesigilina į tokias kalbas, tačiau tokios tendencijos vyrauja visame pasaulyje. Jei sąžiningai sakai, ką galvoji ir kuo tiki, pralaimi tiems, kurie elgiasi mažiau sąžiningai“, – savo netrumpą patirtį šalies politinėje arenoje keliais sakiniais apibendrina pašnekovas, 2000 m. vienai kadencijai tapęs Seimo nariu. 2007 m. jis pateko į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, nuo 2009 m. vasario kelerius metus užėmė Vilniaus miesto vicemero postą.

Per pasaulį – automobiliu

Kadangi dar pokalbio pradžioje p. Babravičius minėjo, kad pokyčiai jo karjeroje vyksta kas dešimtmetį, pasiteirauju, kas šiandien jo dienotvarkėje užima didžiąją laiko dalį. „Noriu, kad visą gyvenimą egzistavusi aistra kelionėms taptų profesionalia veikla, iš kurios galima gyventi“, – atsakymo sulaukiu tuoj pat.

Iš pradžių dėl visiems žinomų priežasčių jis keliavo po SSRS platybes. Nuo 1992 m. – po visą pasaulį. Jam teko dalyvauti ekspedicijose Afrikoje, Azijoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje.

Nuotraukoje dešinėje – G. Babravičius Meksikoje

Naujausias iššūkis – „Misija Lietuva 100“. Tai precedento neturinti unikali kelionė automobiliais per pasaulį. Artėjant 100-ajam Lietuvos Respublikos gimtadieniui, jis su bendraminčiais leisis į trejus metus truksiančią kelionę, per kurią aplankys 100 valstybių, įveiks per 200 tūkst. km, iš kurių 40 tūkst. – sunkiai pravažiuojamais keliais ir bekele. Kelionės maršrutas drieksis aplink Baltijos jūrą, per Kaukazo, Pamyro ir Tianšanio kalnynus, per Šiaurės Amerikos lygumas, per Gobio, Atakamos, Namibijos ir Australijos dykumas, per Brazilijos džiungles, per Andus, per Rusijos tundrą, Beringo sąsiaurį ir Aliaskos upes bei per daug kitų vietų.

„Tai bus sunkus darbas, bet vešime pasaulio Lietuvos idėją. Idėją, kad XXI a. globalaus pasaulio iššūkiai reikalauja ieškoti naujų sprendimų. Vienas iš mūsų „praradimų“ pasiekus Nepriklausomybę – nebeturime bendros ir visus vienijančios idėjos. Nepriklausomybė visada buvo mūsų siekiamybė ir niekam nereikėjo aiškinti, kuri barikadų pusė yra teisinga. Dabar reikia rasti naują nacionalinę idėją. Mūsų žygis bus provokacija ieškoti jos“, – intriguoja p. Gintautas.

Nauja veikla paskatino vėl prisiminti studijų metus

60 metų jubiliejų rudenį atšventęs vyras taip pat džiaugiasi vėl galintis panaudoti studijų metais ir politikoje įgytas žinias – praėjusių metų pradžioje buvo pakviestas vadovauti Mineralinės vatos gamintojų asociacijai.

Nors asociacijos narių nėra daug – šiuo metu jungiasi ketvirtasis, veiklos apstu. „Džiugu dirbti su vakarietiško „kirpimo“ įmonėmis. Jų savininkai – tarptautinės bendrovės, taigi kultūra, veikimo būdai yra civilizuoti, aukščiausių standartų. Nereikia užsiiminėti primityviuoju lobizmu. Man tai įdomu, nes viskas susiję su politikoje sukaupta patirtimi – tai reglamentų keitimas, argumentų sprendimų priėmėjams formulavimas. Tenka skaityti pranešimus įvairioms auditorijoms. Smagu prisiminti jaunystę ir mokslus, kuriuos kadaise krimtau“, – entuziastingai apie malonią veiklą atsiliepia jis.

Ne mažiau džiugina ir su savo gimtąja Alma mater atkurti ryšiai – jau dvejus metai p. Babravičius yra VGTU Alumni valdybos narys. „Smagu nors nedidele dalimi grąžinti skolą Alma mater“, – baigdamas pokalbį nusišypso jis.

Nuotraukos – iš pašnekovo asm. albumo