Koks jausmas sugrįžus į Alma matter?

Jausmas geras. Matau didžiulius pokyčius, kurie maloniai stebina. Nors nebuvau labai nutolusi nuo KTU, dalyvaudavau projektų gynimuose ar lankydavausi kaip kviestinė dėstytoja, bet matau, kiek pasikeitė tiek infrastruktūra, tiek ir pats darbas su studentais. Fakultetas dabar turi daug skirtingų veiklų, įsitraukė į daugiau tarptautinių projektų.

Kokius naujus vėjus atnešite į fakultetą?

Mano vizijoje yra noras aktyviau dalyvauti procesuose, kurie yra svarbūs visai Lietuvai ir regionui. Panagrinėti temas, kurios svarbios visiems, tokios kaip holistinė būsto renovacija, senstanti visuomenė, tvarumas ir kitos aktualios problemos. Norisi, kad universitetas tartų savo žodį, pradėtų viešas diskusijas ir ieškotų sprendimų.

Kaip tai atsispindės studijose?

Nors tai jau ir dabar darome, bet bandysime dar daugiau įsitraukti į realias, praktines situacijas ir pateikti tiek technologinius, tiek urbanistinius sprendimus, kuriant juos su bendruomenėmis. Noriu, kad studentai dar universitete pajaustų, kaip reikia įtraukti bendruomenių atstovus, ir darytų pristatymus už saugių universiteto erdvių. Jau dabar rengiame viešas parodas, pristatymus, dirbtuves, kurios vyksta ne universitete.

Kalbant apie būsto renovaciją, pradėjome bendradarbiauti su Kauno būsto atnaujinimo agentūra. Tarsimės su jais dėl tikslių objektų, lokacijų ir užduočių. Būsto renovacijos, rekonstrukcijų temose tikrai yra ką veikti ne tik inžinieriams, bet ir architektams.

Kokius, jūsų manymu, įgūdžius būsimas architektas turi išsiugdyti dar universitete?

Nieko naujo čia nepasakysiu, be visų praktinių, projektavimo kompetencijų, svarbu skirti dėmesį ir komandiniam darbui, tam pačiam bendravimui. Senas supratimas, kad architektai gali dirbti kaip vieniši dirbtuvėse užsidarę menininkai, jau seniai nuėjęs į istorijos puslapius.

Ir svarbu ne tik mokėti projektus pristatyti kitiems, bet dar svarbiau mokėti klausytis. Architektui bendraujant su klientais, bendruomene ir kolegomis, reikia mokėti išgirsti, priimti kritiką, kritiškai į ją pažiūrėti ir pasidarius išvadas atsižvelgti į jas projekte. Tai svarbu išmokti kuo anksčiau.

Pati jau daug metų užsiimate architektūros sklaida plačiajai visuomenei. Kokį pokytį matote architektų ir visuomenės santykyje?

Visuomenei jau ne tas pats, kas vyksta jų aplinkoje. Architektūra tapo įdomi ir ja domisi ne tik tos srities išsilavinimą turintys asmenys, ir tai yra šaunu. Daugėja architektūrinių ekskursijų, sklaidos priemonių. Gyventojams įdomu nuo to, kas vyksta kieme, iki to, kas bus su UNESCO saugomu senamiesčiu, kaip naujas pastatas įsilies į aplinką ir panašiai. Miestas, jo kultūra, architektūra, tampa ir gyventojų identiteto dalimi, kurią jie saugo.

Ar galima kokybiškai į projektavimo procesus įtraukti susiskaldžiusią bendruomenę?

Be visuomenės įsitraukimo mes projektuosime aplinką nežinia kam, kažkokiam anoniminiam klientui, kaip buvo prieš gerus 50 metų, ir dabar turime tvarkytis su to pasekmėmis.

Aš labai gerai suprantu architektus, koks tai sunkus darbas. Kartais net skausmas kalbėtis su nevieninga, skirtingas vizijas turinčia bendruomene. Bet mes taip pat mokomės to dialogo, kuris neišvengiamas.

Tikiu, kad svarbiausia pradėti kalbėtis dar pirminiame idėjų etape, išsiaiškinti lūkesčius, poreikius, baimes. Projekto eigoje taip pat reikėtų daryti susitikimus, pažiūrėti tarpinę reakciją.

Suprantu, kad kritika niekam nėra maloni, o ypač menininkams. Bet svarbu ir kritiškai pažiūrėti į kritiką – gal ir pačiame keisčiausiame komentare bus kažkokia naudinga įžvalga.

Partnerio turinys