Profesija buvo „įrašyta“ genuose

Juozo Zykaus giminės vyrai buvo amatininkais: tėvas buvo kalvis, dailidė ir veterinaras, senelis – kalvis. Žvelgdamas į 300 metų šeimos genealoginį medį, J. Zykus tvirtina: protėviai vertėsi amatais – kalvyste, dailidės, akmens darbais. Buvo ir eigulys. Genai darė savo. J. Zykus sakė nejautęs jokių didesnių prieštaravimų, spręsdamas, kokią profesiją rinktis. Jis neabejojo, kad rinksis panašią specialybę, kaip ir jo giminės vyrai.

Po esamais kultūros paveldo pastatais, statytais prieš šimtmetį, įrenginėjama trijų aukštų automobilių aikštelė. „Vilniaus rentinio“ nuotr.

„Tik truputį svarsčiau – statyba ar melioracija, – sako p. Zykus, vis tik pasirinkęs statybos inžineriją. – Būdamas 16 metų, stačiau su tėvu namą, nes savo iki tol neturėjome. Tai darydamas susipažinau su šia sritimi.“ Istorija pasikartojo. Kai J. Zykus ėmėsi savo namo Vilniuje statybos, jo sūnūs, – kurių vienam buvo 14-ka, o kitam – metais daugiau, – statė kartu. Dabar jie vadovauja tėvo įkurtai įmonei „Vilniaus rentinys“: vienas yra generalinis direktorius, kitam patikėtas materialinis aprūpinimas. Pats p. Zykus jau nuo 2005 m. daugiausia laiko ir dėmesio skiria metropolitenui.

Pirmoji p. Zykaus darbovietė buvo Alytus, o pirmas objektas, kurį pastatė, buvo šaldytuvų gamykla „Snaigė“. Pradėjęs dirbti meistru, būdamas 30-ies jis tapo Utenos statybos tresto vyriausiuoju inžinieriumi. Juo dirbo 13 metų.

„Paskui prasidėjo vadinamoji „perestroika“, lioviausi kūręs komunizmą ir pradėjau kurti nepriklausomą Lietuvą“, – pasakoja humoro nestokojantis vyras.

„Vilniaus rentinio“ pagrindas – uteniškiai

Atsitraukus planinei ekonomikai, prieš akis atsivėrė laisvosios rinkos vilionės. Pirmiausia buvo kooperatyvas, vėliau – uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus rentinys“, kurios pagrindiniu akcininku ir buvo pats įkūrėjas. Verslą p. Zykus pradėjo su dviem sūnumis ir vienu kolega, pasikvietė draugų. Vaikai jau buvo susipažinę su statyba, jiems buvo 17–18 metų.

Savo didžiuoju tikslu J. Zykus laiko metro Vilniuje. „Metro sąjūdžio“ iliustr. 

„Vertingiausia „Vilniaus rentinyje“ – ne įrenginiai, gamybos priemonės, pastatai, o čia dirbantys žmonės. Jeigu reiktų pasirinkti – juos ar įrenginius, pastatus, – rinkčiausi žmones. Neabejoju, su jais kitoje vietoje per 10 metų galima sukurti tą patį“, – sako p. Zykus.

Jis dirbo dideliame kolektyve – Utenos statybos treste triūsė 500 žmonių. Dirbo sykiu, stebėjo juos ir, kurdamas savo įmonę, nemažai jų pakvietė dirbti kartu. Todėl dauguma „Vilniaus rentinio“ darbuotojų – ne vilniečiai, o atvažiavę iš Utenos. Paskui jie atsivedė savo vaikus, pažįstamus ir taip susibūrė kolektyvas. „Vilniaus rentinyje“ yra šeimų, iš kurių bendrovėje dirba po penkis asmenis. Iš Trainių giminės buvo penketas: tėvas su sūnumis, broliai su pusbroliais.

„Tada žmogus dirba kaip savo šeimos ūkyje. Jis atsineša moralę, savybes, kokios priimtos toje šeimoje. Ir kitaip nesielgs – kaip įpratęs. Jeigu tokį atleistum iš darbo, jis kone būtų priverstas išeiti ir iš giminės – su juo mažai bendraus. Jei paliktumėte savo rankinę bendrovės kieme, kas nors atneštų radęs. O paliktą už tvoros – vargu“, – pastebi p. Zykus.

Patirtį sukaupė dirbdami keliuose tūkstančiuose objektų

Nuo 1991 m., kuomet buvo įsteigtas „Vilniaus Rentinys“, bendrovės darbuotojai projektuoja ir įrengia racionalius įvairių tipų pamatus, atramines sienas grunte ir požeminius statinius. Per ketvirtį amžiaus įmonės darbuotojai įgijo didelės požeminės statybos projektavimo bei darbų vykdymo patirties – darbuotasi keliuose tūkstančiuose statybos objektų.

Didžiausiuose šalies pramoniniuose ir civiliniuose objektuose atlikti sudėtingi darbai, projektuojant ir įrengiant ne tik pamatus, bet ir daugiaaukštes požemines automobilių aikšteles, požemines pėsčiųjų perėjas, įgyvendinant elektros jungčių, transporto bei geležinkelio kelių ir tiltų įrengimo projektus, tarp jų pamatus ir atramines sienas viadukams, aplinkkelių statiniams.

Savo jėgomis atlikdama darbų už dešimtis milijonų eurų per metus, įmonė, kurią įkūrė J. Zykus, tapo šios srities lydere. Įmonės įgyvendinti projektai – administracinis ir prekybos paskirties pastatas Vilniaus g. 31/Islandijos g. 1, Vilniuje, įrengiant po esamais kultūros paveldo pastatais trijų aukštų automobilių aikštelę; požeminių pėsčiųjų perėjų įrengimas po Narbuto ir Saltoniškių gatvėmis, nestabdant transporto eismo, – pelnė Lietuvos metų gaminio aukso medalius.

Nauji pamatai – nauji iššūkiai

Konkurentų, įrenginėjančių pamatus, „Vilniaus rentinys“ turi, tačiau p. Zykus žiūri į tai racionaliai – konkurencija padeda vystyti verslą.

Po esamais kultūros paveldo pastatais,

statytais prieš šimtmetį,

bendrovė įrengė trijų aukštų automobilių aikštelę.

Vilniaus senamiestis.

„Vilniaus rentinio“ nuotr. 

Sovietmečiu nebuvo tokių pamatų, technologijų, kurių nebūtų išbandęs J. Zykus. Jam visada buvo smalsu. Pasikeitus laikmečiui, su bendraminčiais jis ėmėsi modernaus pamatų įrengimo, sukūrė naują technologiją. Pirmiausia buvo bendras darbas su mokslininkais, kurie atliko bandymus, tada reikėjo kurti taisykles, įteisinti naujovę.

„Naujos technologijos niekas paprastai nepriima – reikia pačiam daryti, įrodinėti“, – sako p. Zykus, pastebėdamas, kad sovietmečiu mažai kas to ėmėsi, nes nebuvo verta.

1991 m. įkurtos įmonės darbuotojai ėmė dairytis po pasaulį, ieškodami pamatų įrengimo naujovių, modernių technologijų. Tačiau buvo aišku viena – kiek toli kas benužengęs, reikia taikyti prie savo šalies gruntų. „Vilniaus rentinys“ ėmėsi gręžtinių pamatų, pakeitė polinių pamatų įrengimą: užuot nukapoję tai, kas nelįsdavo į gruntą, kaip tai buvo daroma sovietmečiu, polius formavo tiesiai grunte. Betoną pilant į specialiai poliams rengiamas ertmes, išvengdavo atliekų ir papildomų sąnaudų, darbas vyko sparčiau.

Įmonė kartu su VGTU mokslininkais sukūrė ir užregistravo išradimą – pamatus su išplatinimu. Išrastas prietaisas, kuris apačioje geba suformuoti platesnį pamatą.

„Daugelį dalykų reikėjo sugalvoti, sukurti, nes mašinos buvo brangios, reikėjo patiems sukti galvas, technologijas ir įrenginius pritaikyti konkrečiomis sąlygomis“, – sako p. Zykus, pastebėdamas, kad net tokioje pažangioje šalyje, kokia yra Norvegijoje, nėra specializacijos. Kiekviena įmonė daro savaip. Bet viena yra bendra ir itin svarbu: reikia aukštos kvalifikacijos darbuotojų – nuo inžinierių iki darbininkų. Ir tai, p. Zykaus tvirtinimu, yra stiprioji „Vilniaus rentinio“ pusė.

Kai tvirtas gruntas akimirksniu tampa „sviestu“

Pamatų įrengimas – labai sudėtingas, juos įrenginėti gali tik turintys didelės patirties ir aukštą kvalifikaciją specialistai. Kiekvienoje vietoje – vis skirtinga situacija, nes gamta sukūrė didelę įvairovę, tad standartizuoti proceso neįmanoma. Neretai jau darbo metu tenka keisti brėžinius, technologijas, – visa lemia tai, ką randi po žeme.

„Pastatėme tūkstančius objektų, bet ir mums gamta užmena daugelį mįslių, – sako p. Zykus. – Reikia nemažai laiko ir žmonių – kvalifikuotų, supratingų. Labai svarbi nuovoka. Didelės praktikos turintys brigadininkai pastebi gamtos paspęstus spąstus, suvokia, kur gali ištikti nesėkmė. Gali būti baigęs kelis aukštuosius, bet vis tiek tenka mokytis iš brigadininkų, iš žmonių, kurie turi didelės praktikos šioje srityje – labai svarbus veiksnys – praktika.“

Mokslininkas gali atlikti daugelį tyrimų, bet vis tiek nepamatys visko. Poliai, pavyzdžiui, kalami kas du metrus, o bandomieji gręžiniai daromi kas 20 metrų. Mokslininkai nurodo, kad gruntas patikimas, galima gręžti ir įrengti pamatus. Tačiau vieną akimirką gali visa pasikeisti – pajunti, kad grąžtas „eina kaip per sviestą“. Belieka kuo skubiau informuoti inžinierius ir projektuotojus, kad būtų iš naujo tiriamas gruntas. Tokių netikėtumų yra tekę patirti ir „Vilniaus rentiniui“ – teko aiškinti ir ruošti žmones, kaip jie turėtų reaguoti tokiais atvejais.

Islandijos gatvės pamokos

Vienu iš sudėtingiausių darbų, kuriuo vertai didžiuojasi, p. Zykus laiko objektą sostinės senamiestyje, Islandijos ir Vilniaus gatvių kampe. Po esamais kultūros paveldo pastatais, statytais prieš šimtmetį, reikėjo įrengti trijų aukštų automobilių aikštelę. Keturių aukštų pastatą reikėjo tiesiog pakabinti, padaryti metro stoties dydžio erdvę – ir pakabinti taip, kad pastatas nesutrūkinėtų, nesuplyštų.

Po esamais kultūros paveldo pastatais, statytais prieš šimtmetį, įrenginėjama trijų aukštų automobilių aikštelė. „Vilniaus rentinio“ nuotr. 

„Iškasėme septynis tūkstančius kubinių metrų grunto, pastatą pakabinome ant aštuonių metrų gręžtinių pamatų ir gelžbetoninių kolonų, į jas atremiant laikančiąsias sijas, kurios perėmė visą pastato svorį. Darbai atlikti per keturis mėnesius, – kvalifikuotai, su žmonėmis, kurie suvokia, ką daro“, – didžiuojasi savo bendrove ir jos žmonėmis p. Zykus. Panašaus dydžio metro stotis paprastai statoma apie metus.

Gruntą prisiėjo kasti mažais mechanizmais, darbuotojai vieni kitus turėjo keisti kelių minučių tikslumu – kad kas nenugriūtų, kad neprispaustų mechanizmai. Visas rūpestis buvo žiūrėti, kad neįvyktų nelaimingas atsitikimas.

Vykdant tokio sudėtingumo projektus, kaip pastebi „Vilniaus rentinio“ įkūrėjas, reikia protingo užsakovo, protingo ir supratingo architekto, kvalifikuoto kolektyvo, kvalifikuotos darbo grupės.

„Vieni kitiems turi padėti, o ne pagalius kaišioti, – versle tai labai svarbu, – nuo technologinių sprendimų prie verslo subtilybių pereina p. Zykus. – Ir mažesnėmis kainomis su tokiais galiu dirbti, ir pasitikėti. O yra tokių, kurie stengiasi trukdyti, daryti, kad būtų sudėtingiau. Svarbiausia – sveika atmosfera, tada lydi sėkmė.“