K. Mitrulevičius: kai jautiesi reikalingas, ieškoti paskatos dirbti nereikia

Pašnekovas labai gerai atsimena, kaip atsidūrė statybų pasaulyje. Tai buvo aštunto dešimtmečio pradžia, kai jo gimtasis Alytus išgyveno transformacijos laikotarpį. „Tai buvo 1972 metai. Tuo metu Alytuje buvo statybų pakilimas. Viena po kitos buvo statomos pramonės gamyklos. Matydamas visa tai, kas jau buvo ir kas turėjo tuoj būti, apsilankiau pas vieną pažįstamą mechaniką ir paprašiau darbo“, – prisimena jis.
Toje statomoje pramonės gamykloje jis ir pradėjo darbuotis inžinieriumi. Apie konkrečią montavimo specializaciją dar nebuvo jokios minties. Viskas pasikeitė, kai gamykloje imti montuoti metalo įrenginiai. „Vienos montavimo tresto darbų aikštelės vadovas mane sudomino montavimo darbais. Jis man ir davė tą pradinę paskatą. Priėmiau tą išbandymą ir pajaučiau, kad net ir naujai pastatytoje ir švarioje gamykloje nesinori pasilikti“, – pasakojo „Montuotojo“ Alytaus padalinio direktorius.
Montavimo darbai jį pavergė savo iššūkiais. Pašnekovas norėjo savotiškų nuotykių, galimybės pamatyti ir patirti kažką įdomesnio. „Čia visada buvo kažkas naujo. Nebuvo nieko pastovaus, rutiniško. Vis pasitaikydavo kažkas naujo. Man patikdavo viską daryti nuo nulio. Įsigilinti į naują projektą, galvoti, kaip jį įgyvendinti. Per visus šiuos metus nebuvo net minties ieškotis kitokio darbo. Pavyko čia surasti save“, – džiaugėsi K. Mitrulevičius.

Pašnekovas sako, kad pačios smagiausios patirtys būna tuomet, kai užsakovas kreipiasi prašydamas atlikti itin sunkią užduotį. Tada atsiranda galimybė panaudoti visas savo sukauptas žinias, taip pat išmokti dar daugiau.
„Tikrai taip, sakyčiau, kad gal čia net pati įdomiausia darbo dalis. Tokie projektai, per kuriuos tenka daryti tai, ko dar niekada nedarei, labiausiai ir įsimena. Atsimenu, kai kažkada teko montuoti mazuto talpyklas katilinei. Ruošinys svėrė 50 tonų. O tuo metu pats galingiausias kranas galėjo pakelti tik 25 tonas. Visas tas kėlimo procesas labai įsiminė. Tai darbai, kuriuose labai norisi dalyvauti“, – kalbėjo jis.
Taip, tokie sudėtingi projektai labai įpareigoja. Jie kainuoja milžiniškus pinigus. Tačiau p. Klemensas sako, kad atsakomybės prisiimti niekada nebijojo. „Man patinka atsakomybė. Niekada neturėjau minčių, kad čia man geriau į šalį pasitraukti, pasižiūrėsiu iš šono. Man įdomu būti įvykių centre. Tada jaučiuosi geriausiai. Neseniai dirbome prie vieno projekto Klaipėdoje ir darbuotojai paprašė mano pagalbos organizuojant procesą. Buvo labai smagu, nes galėjau vėl tiesiogiai sudalyvauti procese, įsitikinti, kad dar kažką sugebu“, – teigia jis.Kaip sako pats K. Mitrulevičius, šiandien vienas pagrindinių jo darbų – kaip įmanoma labiau palaikyti jaunimą. Esant reikalui, paskatinti jį morališkai. Norisi, kad ir jaunimas ryžtųsi daryti kažką ambicingo. Sėkmė juk yra ne vien tobulai atliktas darbas. Svarbus ryžtas pabandyti. Tokio noro jokiu būdu negalima stabdyti. Kaip tik atvirkščiai, net ir šiek tiek nusvilus, reikia pagirti, paskatinti, nes antraip kitą kartą nebebus jokio noro kažką daryti, surizikuoti. Gerus nuo vidutinių skiria gebėjimas ne verkti dėl savo klaidų, bet pasimokyti iš jų.
„Tokiomis akimirkomis reikia sustoti ir pamąstyti apie tai, kas įvyko. Reikia atrasti priežastis, kad iš klaidos būtų galima pasimokyti. Aš labai džiaugiuosi, kad mūsų įmonėje bendravimas yra pakankamai atviras“, – kalbėjo K. Mitrulevičius.
Sunki verslo pradžia
Be abejo, pats problemiškiausias laikotarpis pašnekovo karjeroje buvo dešimto dešimtmečio pradžia. Sovietų Sąjunga sugriuvo, pasikeitė ne tik politinė santvarka, bet ir ekonominė aplinka. „Žinoma, pasikeitimų laikotarpis tikrai nepamirštamas, nes buvo pakankamai nelengvas. Tuo metu, prieš patį pasikeitimą, dirbau vyriausiuoju inžinieriumi. Buvęs direktorius pakeitė veiklą. Dalis gamybininkų irgi iš anksto ruošėsi virsmui ir išėjo kartu su ne pačiais blogiausiais darbuotojais. Tačiau mes nutarėme sprendimą išlikti. Kartu su darbuotojais nutarėme eiti tolyn“, – prisimena „Montuotojo“ Alytaus padalinio direktorius.
Nutarti eiti tolyn yra viena, bet iš tikrųjų tai daryti – jau visai kas kita. Pirmieji metai kapitalistinėje aplinkoje buvo labai keblūs. Teko įveikti labai proziškus rūpesčius. „Tuo metu net nuosavo turto neturėjome. Dalį patalpų nuomojomės vienur, kitą dalį kitur. Likome be patalpų, be kiemo. Prisiglausdavome vis kitose draugiškų organizacijų patalpose. Tik vėliau pavyko gauti šiokias tokias patalpas. Taigi tokia buvo pradžia. Tuo pačiu metu vyko ir diskusijos čia, Vilniuje, ar verta pasilikti bendroje „Montuotojo“ įmonėje. Daug kitų miestų skyrių atsiskyrė, bet nutarėme pasilikti“, – teigė K. Mitrulevičius.
Pirmieji keli naujai suformuotos įmonės metai praėjo tiesiog grumiantis dėl išlikimo. Atsilaikyti buvo sunku, bet pavyko. „Išlikę prisiminimai, kai iš pirmųjų konkursų išeidavai visas šlapias lyg po egzamino. Situacija juk būdavo tokia, kad arba laimi tą konkursą ir gali egzistuoti, arba nebeturi perspektyvų išlikti. Tie konkursai, kurių tada buvo labai nedaug, būdavo tikrų tikriausias gyvybės arba mirties klausimas. Tuo metu juk ūkis liovėsi ne tik augti, bet ir egzistuoti. Visi gyveno šia diena“, – prisimena pašnekovas.Neprarado blaivaus proto
Dar vienas sunkus laikotarpis užklupo atėjo atslinkus finansinei krizei. „Montuotojas“ ją pasitiko jau gerokai sustiprėjęs. Kai aplink vienas po kiti pylėsi bankrotai, įmonė tvirtai stovėjo ant kojų. Sakyčiau, kad krizės banga mūsų veiklai nebuvo tokia baisi. Mes nebuvome tiek iškėlę savo kainų, nepasidavę tai euforijai, kuriai pasidavė būtų statytojai. Jie visiškai pasileido į laukinį kapitalizmą. Mūsų 99 proc. veiklos yra susijęs su gamybinėmis įmonėmis. Tai mums labai padėjo išlaikyti blaivią galvą. Neleidome sau dirbtinai iškilti viršun. Tuo metu darbuotojai net įtariai klausdavo, kodėl jie uždirba mažiau nei būtų statytojai. Tačiau kai galiausiai krizė atėjo, mes išvengėme kritimo iš dangaus į žemę“, – džiaugėsi K. Mitrulevičius.

Į darbą tebeeina su džiaugsmu
Per savo ilgametę karjerą K. Mitrulevičius gavo progą padirbėti jau net su keliomis darbuotojų kartomis. Ir kai kas nors ima burbėti, kad štai naujoji, Nepriklausomoje Lietuvoje užaugusi karta kažkokia tingi ar netikusi, jam belieka stebėtis. „Tikrai nemanau, kad nauja karta nenori dirbti. Jie ir rūpestingi, ir norintys mokytis, tobulėti. Į jaunimą aš žvelgiu labai teigiamai. Aš sutinku tik tuos jaunus žmones, kurie nori dirbti“, – sakė pašnekovas.
Ponas Klemensas sako, kad yra du būdai, kaip galima surinkti tokius žmones. „Gali imti kalbinti darbuotojus iš kitų įmonių. Tačiau mes renkamės antrąjį. Nuolatos bendraujame su Alytaus mokymo centru. Tie jaunuoliai pas mus ateina praktikos. Taigi atsirenkame gabiausius jaunuolius ir juos ruošiame. Žinoma, tam prireikia ne vienerių metų. Tačiau taip galima atsirinkti tuos, kurie tikrai dirbs. Kai surandi tokius žmones, gali ieškoti būdų, kaip juos motyvuoti“, – teigė jis.
Paties savęs jam tikrai nereikia papildomai įkalbinėti sunkiai dirbti. Į darbą „Montuotojo“ Alytaus padalinio direktorius kiekvieną dieną vis dar eina su džiaugsmu. „Šiandien pagrindinis variklis yra gera atmosfera įmonėje. Kai jauti, kad esi reikalingas, kai net ir tokiame nelengvame darbe yra tarpusavio supratimas, kai yra daug malonaus nevarginančio bendravimo, ieškoti paskatos dirbti nebereikia. Man tikrai nereikia versti save keltis iš lovos. Turiu ir daugybę darbų, kuriuos noriu padaryti. Noriu pagerinti gamybos sąlygas, nupirkti ir įdiegti naują įrangą bei pamatyti šio darbo rezultatus. Kai visa tai padarysiu, gal ir pagalvosiu, ar yra dėl ko toliau stengtis. Tačiau kol kas tikrai turiu ką veikti“, – tvirtino K. Mitrulevičius.
Bendrovės „Montuotojas“ nuotr.