„Žiedinės ekonomikos verslo modelių tema sulaukia vis daugiau dėmesio tiek praktikoje, tiek mokslinėje literatūroje. Žiedinė transformacija kelia daug svarbių klausimų verslui ir visuomenei: kada verslo modelis yra laikomas žiediniu? Ar įmanoma suderinti žiediškumą su pelningumu? Su kokiomis pagrindinėmis kliūtimis ir iššūkiais susiduria gamybos įmonės?“ – sako prof. dr. Lina Dagilienė, Kauno technologijos universiteto (KTU) Ekonomikos ir verslo fakulteto tyrėja.

 

KTU pranešime cituojama prof. dr. L. Dagilienė, viena iš neseniai išleistos monografijos „Circular Business Models in the Manufacturing Industry“ (liet. „Žiediniai verslo modeliai gamybos pramonėje“) autorių, mano, kad perėjimas prie žiedinės ekonomikos turėtų būti grindžiamas verslo modelio transformacija. Juk verslo žiediškumą parodo ne vienkartinis pelningas produkto ar paslaugos pardavimas, o sisteminis prisidėjimas prie gaminių gyvavimo ciklo ilginimo bei sėkmingas verslo partnerių, vartotojų, valdžios ir pilietinės visuomenės bendradarbiavimas.

 

Kita vertus perėjimas prie žiedinės ekonomikos verslo modelių yra labai neapibrėžtas procesas. Jis – tarsi „juodoji dėžė“: trūksta patvirtinimo praktikoje ir įgyvendinimo gairių. Žiedinio verslo modelio inovacijos reikalauja, kad tvarumas būtų nuolat stebimas, o gaminio dizainas turi būti toks, kad jį būtų galima lengvai pataisyti ar atnaujinti. Pateikiami supaprastinti, nuoseklūs žiedinio verslo diegimo proceso etapai dažnai neatspindi viso žiedinių inovacijų diegimo sudėtingumo. Praūžusi pandemija ypač išryškino pasaulinių ir sudėtingų tiekimo grandinių pažeidžiamumą ir tuo pačiu žiedinio verslo modelio atsparumą bei adaptyvumą.

 

 

Monografijoje, kurią išleido „Springer Cham“ leidykla, autoriai nagrinėja žiedinės ekonomikos modelio įgyvendinimą mažose atvirose Europos Sąjungos ekonomikose. Knygoje pateikiama ne tik teorinė įvairių šaltinių duomenų apžvalga, bet ir praktinės įžvalgos, nagrinėjant tekstilės, baldų ir plastiko pramonės įmonių Lietuvoje atvejus.

 

„Nors ankstesni žiedinės ekonomikos tyrimai daugiausia buvo sutelkti į didelės ekonomikos šalis, tokias kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Kinija, Japonija, Vokietija ir Didžioji Britanija, vis labiau suprantama, kad mažos atviros ekonomikos turi unikalių prisitaikymo ypatumų, kurie gali teigiamai veikti jų žiediškumo rezultatus. Atėjo laikas pripažinti, kad mažos atviros ekonomikos ne tik turi dalyvauti įgyvendinant žiedinės ekonomikos praktikas, bet ir gali tai padaryti efektyviau, nes tyrimai atskleidžia, kaip mažesnis gali būti išmintingesnis“, – sako KTU EVF tyrėja Justina Banionienė, cituojama pranešime.

 

Mokslininkė įsitikinusi, kad ekonomikos dydis nėra vienintelis produktyvumą ir augimą lemiantis veiksnys. J. Banionienės teigimu, nors mažos atviros ekonomikos turi ribotą įtaką pasauliniam produkcijos lygiui ir kainoms, jos gali pasinaudoti savo mažumu išnaudodamos visas galimybes, nes yra lanksčios bei greitai priima sprendimus. Pavyzdžiui, remiantis KTU pateikiamais Eurostato duomenimis, Lietuvos ekonomika 2020 m. buvo vertinama kaip 4,4 proc. žiedinė, tačiau Estijos rodiklis per pastaruosius metus keitėsi sparčiau ir yra keturis kartus didesnis. Galbūt Estija geriau išnaudojo savo kaip mažos ekonomikos potencialą žiedinei ekonomikai kurti. Be to, svarbu paminėti, kad Estija pirmauja inovacijų indekso lentelėje Baltijos jūros regiono šalių atžvilgiu.

 

Akivaizdu, kad egzistuoja tiesioginis ryšys tarp ekonominių skirtumų ir žiedinės ekonomikos verslo praktikų įgyvendinimo lyginant įvairias mažas atviras ekonomikas ES viduje. Anot KTU EVF tyrėjos, ekonomiškai stipresnės mažos atviros ekonomikos dažniau pasižymi žaliosiomis inovacijomis ir didesniu išteklių produktyvumu, tuo tarpu silpnesnės ekonomikos siekia gerinti darbuotojų socialines sąlygas.

„Be to, pastebėta, kad mažos atviros ekonomikos, užimančios lyderiaujančias pozicijas pramonėje, dažniau įgyvendina žiedinės ekonomikos veiklas. Tai rodo, kad pramonės lyderystė daro didelę įtaką skatinant žiedinės ekonomikos praktikas“, – priduria tyrėja.

 

 

Pasak prof. dr. L. Dagilienė, pereinant prie žiedinio verslo modelių, skirtingų pramonės šakų įmonėms kyla paradoksalių prieštaravimų: „Linijinis verslo modelis patvirtinamas, kai parduodamas tam tikras prekių ir paslaugų kiekis. Tačiau praktiškai patikrinti žiedinį verslo modelį yra daug sudėtingiau. Produktų sudedamųjų dalių modifikavimas ar perėjimas prie biologiškai skaidžių pakuočių – tai nedideli pokyčiai, kurie lemia naują ekologinio efektyvumo praktiką, tačiau iš esmės nekeičia vyraujančių verslo modelio principų.“

 

Veiksnių, galinčių daryti įtaką gamybos įmonių perėjimui prie žiedinio verslo modelio, yra daug. Svarbu pastebėti, kad kartais tas pats veiksnys gali būti ir motyvuojantis, ir trukdantis, priklausomai nuo pramonės šakos, institucinės aplinkos ir ekologinių vertybių. Pavyzdžiui, kai kurios gamybos įmonės tiesiog laikosi galiojančių teisės aktų ir nusprendžia nieko nedaryti arba daryti minimumą, kai teisės aktai yra dviprasmiški. Tačiau kitos įmonės imasi atsakingesnio vaidmens ir dalyvauja kuriant naujas taisykles, normas ir praktikas ateičiai, kad užtikrintų žiedinius sprendimus. Be to, manoma, kad prekių ženklų, pasaulinių bendrovių spaudimas yra svarbesnis nei vyriausybės reguliavimas. Taip yra dėl to, kad daugelis Lietuvos gamintojų yra subrangovai ir savo vertės grandinėse turi laikytis aukšto lygio ekologinių standartų.

 

Dr. Viktorija Varaniūtė, KTU mokslininkė ir monografijos bendraautorė, tarp veiksnių, skatinančių pertvarkyti tradicinę tiekimo grandinę, išskiria vartotojų spaudimą, institucinius reglamentus ir atskirų įmonių pastangas siekiant tapti tvaresnėmis. KTU EVF tyrėjų komandos atliktas 139 Lietuvos gamybos įmonių tyrimas atskleidė, kad jos daugiausia dėmesio skiria efektyviam medžiagų ir energijos išteklių naudojimui, kartu siekdamos žiediškumo. Tai reiškia, kad šios įmonės yra linkusios pasiekti aukštesnius našumo rodiklius ir kartu potencialiai sumažinti kaštus. Pastebima, kad pagrindiniai motyvuojantys veiksniai skiriasi priklausomai nuo gamybinės įmonės veiklos požbūdžio.

 

„Biologinio ciklo“ principu veikiančios įmonės (pavyzdžiui, maisto pramonės įmonės), siekdamos būti žiediškesnėmis, daugiausia dėmesio skiria technologinių sprendimų diegimui. Tačiau Lietuvoje vyrauja gamybinės įmonės, kurių veiklos principas yra grįstas techniniu ciklu (pavyzdžiui, baldų, plastiko, tekstilės pramonių įmonės). Be to, dauguma tokių įmonių yra įsitraukusios į globalų vertės grandinių tinklą, todėl keisti savo veiklos principus žiediškumo atžvilgiu jas skatina reikalavimai, kuriuos nustato tarptautiniai pramonės lyderiai“, – sako dr. V. Varaniūtė.

 

Duomenys rodo, kad atvirkštinė logistika ar žalieji viešieji pirkimai nėra labai svarbūs motyvuojantys veiksniai, skatinantys gamybines įmones imtis žiediškesnių sprendimų savo veikloje. KTU pranešime spaudai cituojama V. Varaniūtė mano, kad taip gali būti dėl pernelyg didelės biurokratinės naštos.

 

 

Monografijoje „Circular Business Models in the Manufacturing Industry“ detaliau analizuojami žiedinės ekonomikos verslo modeliai trijuose Lietuvos pramonės sektoriuose – tekstilės, baldų ir plastiko. Vienos iš knygos bendraautorių, KTU Tvarios ekonomikos tyrimų grupės prof. dr. Jurgitos Bruneckienės teigimu, kokio pobūdžio žiedinius verslo modelius diegia įmonės priklauso ir nuo pačios pramonės specifikos. Pavyzdžiui, Lietuvos tekstilės gamintojai dažniausiai yra į eksportą orientuoti subrangovai ir daugiausia dėmesio skiria ekologiniam efektyvumui, optimizuojant energijos ir žaliavų naudojimą, bei švaresnei gamybai, diegiant technologines inovacijas.

 

Lietuvos baldų pramonė yra labai technologiškai išsivysčiusi. Šiame sektoriuje dominuojantys verslo modeliai orientuoti į ekologinį efektyvumą optimizuojant žaliavų naudojimą ir švaresnius gamybos procesus. Nors tarp baldų gamintojų ekologinio dizaino sprendimai tampa vis labiau paplitę, tačiau  gaminių vientisumo ir tvarių medžiagų klausimams dėmesį skiria retas. Pasak tyrėjos, didžiausias iššūkis šiai pramonei pereinant prie žiediškumo yra viso gamybos ciklo uždarymas. Gamintojai daugiausia orientuojasi į galutinio vartojimo prekes ir pasigendama atvirkštinės logistikos (taisyti, pakeisti ar perdirbti grąžintas prekes) iniciatyvų.    

 

Lietuvos plastiko pramonė taip pat yra labai technologiškai pažengusi, turinti pakankamai inovacijų žiedinės ekonomikos principams įgyvendinti. Plastiko sektorius daugiausia orientuojasi į tarpinio vartojimo prekes ir bendradarbiauja su kitomis pramonės šakomis. Bendrai vertinant, plastiko sektoriuje yra pakankamai gerai išvystyta atvirkštinė logistika, leidžianti kiek galima daugiau uždaryti gamybos ciklą arba prailginti produkto gyvavimo laikotarpį. Tai, be abejo, susiję su ir pačių produktų techninėmis savybėmis.