Architektūra ne tai kad gali prisidėti prie tvarumo, ji tiesiog gali būti TVARI (arba ne).

Čia galima išskirti kelis sluoksnius: visų pirma, tvarumas prasideda urbanistikoje. Tvarus yra tas miestas – kuris optimizuoja kasdienes keliones, gerai išplanuotas, sprendžia spūsčių problemas geru viešuoju transportu ir gausiais dviračių takais.

Antras lygmuo – strateginiai pasirinkimai. Turime labai daug nenaudojamų pastatų, o kartais ir naudojamus pastatus renkamės ne atnaujinti, o griauti ir statyti iš naujo. Tai nėra tvaru, generuoja didžiulį CO₂ pėdsaką, atliekų kiekius. Tvaru būtų kaip galima daugiau esamų pastatų pritaikyti. To gali siekti ir dabar, tačiau kad būtų lengviau tai daryti ateityje, atitinkamai turime projektuoti jau dabar: planuoti pastatus taip, kad po 20 metų būtų galima keisti funkciją ir išvaizdą pagal naujas realijas, bet to pastato nenugriaunant.

Trečias sluoksnis tvarumo klausimuose – inžinerinis/architektūrinis. Gerai suprojektuotas pastatas turės natūralią apsaugą nuo saulės vasarą, bus šiltas žiemą, energijos sąnaudos tiek šildymui, tiek vėsinimui bus racionalios.

Na, ir paskutinis architektūrinis tvarumo tikslas – įkvėpti. Nes pavienių pastatų tvari statyba vis dar neišspręs pasaulinės klimato kaitos krizės. Kad ji būtų suvaldyta, visa žmonija turi pakeisti savo kasdienius įpročius (kad ir nedaug). Keistis nėra lengva, tačiau pokyčiams įkvėpti gali pasitarnauti mūsų miestų aplinka, taigi ir architektūra.