Knygos herojai – skirtingų generacijų žmonės, kurių vieni veiklą pradėjo dar sovietmečio statybose, kiti ėmėsi verslo ir į statybų sektorių atėjo jau nepriklausomos Lietuvos metais. Į knygą sudėta 100 originalių pasakojimų apie 105 asmenybes – statybų žmones kalbino portalo Statybunaujienos.lt žurnalistai ir bendraautoriai.

Kas verks, kai šie pastatai bus griaunami?

„Buvau nuėjęs pažiūrėti, kai griovė gamyklos pastatus. Net ašarą nubraukiau“, – prisiminimais dalinosi Rimantas Jakštas, 44 metus statybose dirbęs kaunietis. Tai buvo Kaune, Jonavos gatvėje, stovėjusi tekstilės gamykla „Lima“. 2012 gruodį senieji pramoniniai pastatai buvo nugriauti, o vietoje jų pastatytas prekybos centras „Prizma“.

Taigi Lietuva buvo statoma, infrastruktūra įrenginėjama širdimi, nes rankos neverkia. Ar dabartinė Lietuva statoma širdimi, nežinia. Vienas knygos herojų – Alfonsas Jaras, bendrovės „Montuotojas“ generalinis direktorius ir valdybos pirmininkas, ne sykį yra apgailestavęs, kad ateities kartoms bus paliktos menkavertės „stekliaškos“, o ne gamyklos, fabrikai, statiniai, kuriais galėtume didžiuotis.

Kas verks, kai šie pastatai grius arba bus griaunami?

Įstatymai kūrė teisinę statybos bazę, neretai atsigręždami prieš jų sergėtojus 

„Lietuvos statyba. Asmenybės“ – dviejų metų portalo Statybunaujienos.lt redakcijos komandos darbas, dviejų metų pokalbiai su žmonėmis, kurie pasidalijo savo patirtimi, nuomonėmis, savo darbo ir gyvenimo istorijomis. Beveik visi šie tekstai, bet kur kas išsamesni, jau publikuoti portale Statybunaujienos.lt, rubrikoje „Asmenybės“.

Naujoji knyga buvo pristatoma įvertinant turinio kontekstą. Knygos herojai – premjero patarėja ir architektė Jūratė Juozaitienė ir Lietuvos statybininkų asociacijos Garbės prezidentas Adakras Šeštakauskas – renginio metu prabilo apie tai, kaip buvo strateguojamas ir kuriamas statybos sektorius, kokiu jis tapo ir kaip veikė žmonės. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos statybos ir urbanistikos ministras Algimantas Nasvytis yra sakęs, kad „pirmojoje Vyriausybėje dirbo ne tik kompetentingi žmonės, specialistai – bendri interesai jiems buvo svarbiau, aukščiau už asmeninius“. Pašnekovo manymu, jeigu kitos Vyriausybės būtų perėmusios tą estafetę – jeigu ne partijos, o Lietuvos valstybės interesams politikai teiktų prioritetą, gerokai menkesnių krizių ir mažiau nuostolių patirtume.

Adakras Šeštakauskas prie LSA vairo stojo tuomet, kai Lietuvos statyba atsidūrė itin sudėtingoje situacijoje. „Perestroikos“ įtakoje 1988 m. buvo panaikinta Lietuvos TSR Statybos ministerija, valstybinės įmonės buvo privatizuotos – visi panoro būti verslininkais, savininkais. „Ir visi pamiršo, kad yra tam tikri dalykai, kuriuos reikia išspręsti, – pasakojo A. Šeštakauskas. – dabar reikėjo pradėti ieškoti darbo, nes reikėjo gauti atlyginimą.“ Tokiame kontekste atsirado LSA. Ir ne be pasididžiavimo, įvertindami ir pripažindami Asociacijos svarbą ir įtaką, jos nariai ne sykį yra garsiai pasakę, kad „ne Jakšto gatvės 4 yra statybos sektorius“.

Premjero patarėja Jūratė Juozaitienė daugeliui atrodo tiesiog laimės kūdikis – Seimas, Vyriausybė, didelė įtaka. Tačiau knygoje ji atvėrė ir kitą buvimo valdžioje pusę – kai bandymas elgtis pagal įstatymus atsigręžia prieš jų sergėtojus. 

„Gavau piktų, grasinančių laiškų. Labiausiai skauda, kai tave ir tavo šeimą pradeda įtarinėti, neturėdami jokio pagrindo. Šį laikotarpį prisimenu kaip patį skaudžiausią – daug kas nuleido rankas, o aš sužinojau, kas aš tokia, – nelinksmai pasakojo J. Juozaitienė. – Kodėl žmonės nemąsto – jei nusipirkai tualetą ir vietoje jo kopose statai daugiaaukštį, tai ar tikrai jam ten vieta. Šiandien jau daug kas susimąstė, sustojo, tačiau tuo metu sulaukiau labai daug grasinimų.“
Aukštas pareigas užimančiai valdininkei ledinis dušas vėliau tapo įprastu.

Apie antrojo pasaulinio karo pradžios techniką

Antanas Butkus, Alfonsas Jaras ir Vytautas Vankevičius atstovauja įmonėms, kurios pasirinko skirtingus išlikimo sudėtingomis sąlygomis kelius.

Nuotraukoje – J. Juozaitienė ir A. Šeštakauskas, knygos „Lietuvos statyba. Asmenybės“ globėjas

Antanas Butkus įmonei „YIT Kausta“, buvusiam Kauno statybos kombinatui, vadovavo 23 metus. Tačiau sėkmingai dirbusi įmonė pasirinko būti su suomiais. Kodėl, nes atėjo laikas, kai „tai, kas buvo mūsų privalumas, tapo akmeniu po kaklu – arba visai neatgavome pinigų, arba atgavome nuvertėjusiais rubliais. Supratome, kad reikia ieškoti arba strateginio, arba finansinio investuotojo“, – pasakojo A. Butkus. Taip „Kaustoje“ atsirado suomiai.

Vytautas Vankevičius, pasakodamas apie tai, kaip ir kodėl atsirado „Staticus“, knygoje pasakoja: „Supratome, jog reikia ieškoti rinkos, kuri turėtų pakankamai gerą darbo užmokestį. Švedijoje, pavyzdžiui, minimalus darbo užmokestis buvo toks, koks mums – išsvajotas maksimalus. Pradėjom ten ieškoti objektų.“

Jis prisimena, jog drąsino savo darbuotojus, nors pats nebuvo tikras, ar šis bandymas pavyks.

Alfonso Jaro vadovaujama įmonė „Montuotojas“ gimė iš „Prammontažo“ ir liko lietuviška, duoną pelnanti beveik vien tik Lietuvoje. Nors teko išgyventi stresinių situacijų, kurios priminė amerikietiškus kalnelius, kai per akimirką atsiduri pačiame dugne ir vėl imi kopti aukštyn, įmonė nepasidavė. Net tuomet, kai vieni užsienio partneriai, pamatę, su kokia technika dirba „Montuotojas“ atvirai įmonės vadovą paklausė, ar lietuviai rengiasi vaidinti antrojo pasaulinio karo pradžią. Tai nebuvo patyčios, tai buvo prablaivėjimas, per akimirką atėjęs suvokimas, kokioje situacijoje iš tiesų yra bendrovė. 

Dabar tokių problemų nebėra, bet bendrovė jau žino, kad būtina nuolat tobulėti, domėtis naujovėmis ir jas diegti savo įmonėje. Gyvenimas sutryps, sako A. Jaras, jeigu nesugebėsi žengti su technine pažanga.

Statybininkui statybos aikštelė turi kvepėti

„Ateinu vieną kartą, – mokyklą Mindaugo gatvėj statėm, – ir matau: sėdi trys darbininkai – kiekvienas ant trijų plytų, ir butelis ant trijų plytų stovi, – dar vieną, graudžiai juokingą pjūvį, pristatant knygą, pjovė Algimantas Nekrašius. – O ant sienos rusiškai užrašę „Restoranas „Trys plytos“. Paėmiau butelį ir sudaužiau į sieną. Tada paklausiau, kodėl jie geria, o ne dirba, nors buvo antra valandą dienos. Išgirdau atsakymą, kurį supratau tik po 4 ar 5 metų: „Kaip mokat, taip ir dirbam“. Darbininkai buvo visiškai teisūs – ne dėl to, kad gėrė, o dėl to, ką pasakė.“ Pasak A. Nekrašiaus, 80 proc. problemų kyla ne dėl darbininkų, o dėl statybos organizatorių. Tai, kad jie ir šiandien skundžiasi, jog mažai uždirba, yra vadovų, kurie organizuoja jų darbą, problema. Bet ji prasideda ne statybos aikštelėje, o dalyvaujant viešųjų pirkimų konkursuose. 

„Savo profesiją žmogus turi mylėti; kai statybininkas ateina į aikštelę, ji turi jam kvepėti. Priešingu atveju jis ne ten pataikė, prašovė“, – sako A. Nekrašius.

Vincentas Šileika buvo iš tų laimingųjų, kuriems teko Lenino premija už Lazdynų mikrorajoną. Šios premijos, pripažįsta ne vienas, jie geidė ne dėl vardo, dėl pinigų, kurie buvo nemaži. Lazdynus stačiusiai komandai buvo skirta bene 10 tūkst. rublių. 

Tačiau gavęs prestižinę tų laikų premiją, jos laureatas V. Šileika nežinojo, ar jam dėl tos premijos verkti, ar juoktis. „Iš pradžių smagu buvo... Keliavome į Maskvą, automobilyje gabendamiesi ir gėrimų bei valgių. Buvo iš anksto sutarta, kad iškilmės ir pirma puota vyks Kremliuje, ir mums tai nieko nekainuos, nes puotą organizavo TSRS kultūros ministrė Furceva. Bet paskui buvo dar trys puotos. Ir apie šimtą žmonių, tarp jų ir architektų, teko pavaišinti vieną dieną. Kitą dieną – maždaug pusšimtį asmenų, susijusių su premiją skyrusios komisijos nariais. Mūsų atsivežto gero nepakako, pirkome maisto vaišėms ir vietoje, Maskvoje. Man, kaip premija, teko 1,3 tūkst. rublių. Atrodytų, pasakiška suma, vertinant tų laikų mastu, tačiau džiaugsmo iš viso to liko nedaug: didžiąją premijos dalį teko išleisti visoms toms vaišėms“.

Knygos rengimo laikas buvo per ilgas 4 jos herojams

Anapilin išėjo Lietuvos respublikinio statybos susivienijimo pirmininkas Algirdas Baltušis; Rimgaudas Vaičiulis, vienas iš Tarpkolūkinių statybos organizacijų susivienijimo ir Kaimo statybos ministerijos – vadovų; akad. Antanas Kudzys, kurio paskaitų klausėsi kelios Lietuvos statybininkų kartos, o dėstyti kvietė užsienio šalių universitetai; Romualdas Sakalauskas, buvęs Lietuvos Respublikos statybos ministras ir anuometinės TSRS pirmasis statybos ministro pavaduotojas.

Padėka

Portalo redakcija dėkoja visiems, kurie prisidėjo leidžiant knygą: 34 rėmėjams, portalo žurnalistams ir bendraautoriams, fotografams, dizaineriui. Dėkoja REKLAMIKAI, sukūrusiai vaizdinę renginio dalį.

Pirmoje eilėje iš kairės: VU bibliotekos generalinė direktorė I. Krivienė, „Paroc“ komunikacijos ir rinkodaros vadovė Baltijos šalims A. Endriukaitytė, LSA prezidentas D. Gedvilas, LSA garbės prezidentas A. Šeštakauskas, „Hidrostatyba“ valdybos pirmininkas J. Dumašius

Knygą galite pamatyti ir paskaityti portale Statybunaujienos.lt. Norintieji įsigyti, gali kreiptis tel. 8 672 60123, e. p. lida.lapkiene@statybunaujienos.lt arba užeiti į redakciją adresu S. Konarskio 49-714, Vilniuje (LRT pastate). 

Papildysime nuotraukomis

Portalo Statybunaujienos.lt nuotr.