Registracija į šį aukcioną vyks liepos 24–26 dienomis, o pats aukcionas – liepos 30 – rugpjūčio 1 dienomis.

Šv. Jono g. 5, Vilniuje esantis trijų aukštų pastatas su mansarda ir rūsiu yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą. Patalpose gausiai išlikę įvairių laikotarpių – gotikos, baroko, klasicizmo, istorizmo – elementai: gotikinis židinys, arkinės sąramos, skliautai, sienų tapyba ir kita. Parduodamos patalpos (Šv. Jono g. 5-7) yra 347 kv. m ploto, netradicinio išplanavimo, išsidėsčiusios nuo rūsio iki trečiojo aukšto, tarp aukštų įrengtos suktų laiptų laiptinės, patalpose – medžio masyvo vidaus apdailos detalės. Į patalpas galima patekti per atskirą įėjimą esantį vidinio kiemo arkoje. Patalpos parduodamos su dalimi žemės sklypo (0,0198 ha iš 0,0413 ha).

„Matydami esančią pasiūlą, puikiai suprantame, kad tai tokio tipo objektas, kokių tenka ieškoti ir laukti metų metus, jų rinkoje tiesiog nėra. Išskirtinėje miesto vietoje esančios patalpos įvertintos kiek daugiau nei milijonu eurų, tačiau tikrąją jo vertę sužinosime tik pasibaigus aukcionui. Šis pastatas – šimtmečius besitęsiančios Vilniaus istorijos liudininkas, jame išlikę kultūros paveldo elementai siekia ankstyvąją gotiką, įvertinti tokius dalykus pinigais kartais net nėra įmanoma“, – Turto banko pranešime cituojama Pardavimų departamento vadovė Guoda Gurauskaitė.

Vaistinės namu vadinamas pastatas savo istoriją skaičiuoja dar nuo ankstyvosios gotikos, taigi maždaug XIV–XVI a. Būtent tuo laikotarpiu vienoje seniausių Vilniaus Šv. Jono gatvėje kartu su bažnytinių valdų užstatymu mūriniais pastatais, pradėti statyti ir mūriniai pasiturinčių miestiečių namai. Iš septynių čia tuo laikotarpiu iškilusių pastatų trys buvo didikų rūmai, du namai priklausė architektui Ertliui, dar du – vaistininkui Šulcui.

Būtent J. Šulcui priklausė ir dabar Šv. Jono g. 5 numeriu pažymėtas pastatas, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas, kai 1639 m. rugsėjo 31 d. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislavas IV Vaza suteikė namo savininkui vaistininkui Jurgiui Šulcui, „turinčiam nuopelnų pačiam karaliui ir jo tėvui“, privilegiją, atleidžiančią namą nuo svečių „stovėjimo“ prievolės. Privilegijoje sakoma, kad vaistininkas namą atstatė iš pamatų ir tai jam daug kainavę.

Manoma, kad pastatas galėjo nukentėti per 1610 m. gaisrą, po kurio ir buvo reikalingas atstatymas. Be to, šis pastatas buvo žinomas Sapalino vardu, kuris, manoma, pastatą galėjo valdyti dar iki J. Šulco. Visi šie duomenys leidžia manyti, kad pastatas buvo pastatytas ne vėliau nei XVI a. 1987 m. atlikti detalūs istoriniai ir architektūriniai tyrimai parodė, kad pastate išlikę visų laikotarpių pėdsakai nuo pat ankstyvosios gotikos.

J. Šulcas name buvo įrengęs vieną pirmųjų vaistinių Vilniuje. To meto vaistinės buvo kiek paslaptingos ir, šiuolaikinio žmogaus akimis žvelgiant, keistokos įstaigos, kuriose prekiauta nuo įvairių to meto vaistinių preparatų iki žvakių, saldumynų, rytietiškų prieskonių ir alkoholio. Vaistinėse buvo įvairių prietaisų ir įrangos vaistiniams preparatams ir alkoholiui gaminti. Ši veikla buvo itin pelninga, ne veltui dar tais laikais atsirado ir posakis „brangu, kaip pas vaistininką“. Turtui keliaujant iš rankų į rankas, dar sykį šiame name vaistinė veikė apie XVIII a. pabaigą – XIX a. pradžioje.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pastate veikė Lietuvos institutas, vėliau jį valdė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, kol 2020 m. sausį pastatas buvo perduotas Turto bankui, tačiau ministerija šiomis patalpomis naudojosi iki pat praėjusių metų lapkričio pabaigos. 

Turto banko nuotr.