Vilniaus apygardos administracinis teismas, kaip skelbiama Teismo pranešime, pareiškėjo skundą dėl išduoto leidimo reklamai panaikinimo buvo patenkinęs visiškai, kai teismo buvo nustatyta, jog Administracijai kartu su paraiška dėl išorinės reklamos ant namo fasado įrengimo nebuvo pateiktas Bendrijos sutikimas, nors toks sutikimas, teismo vertinimu, buvo būtinas pagal Reklamos įstatymo nuostatas ir jas įgyvendinančius teisės aktus. Trečiasis suinteresuotas asmuo – Įmonė, kuriai buvo išduotas leidimas reklamai – su apeliaciniu skundu kreipėsi į LVAT, prašydamas panaikinti minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą.

Kaip nurodoma LVAT nutartyje, vertinant, ar buvo visos teisinės prielaidos išduoti Įmonei leidimą išorinei reklamai įrengti, pažymėtina, jog Reklamos įstatyme nurodyta, kad draudžiama įrengti išorinę reklamą neturint žemę, statinius ar kitus objektus, ant kurių ji įrengiama, nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdančio asmens sutikimo; tuo atveju, kai reklama įrengiama ant bendrojo naudojimo objektų, – neturint butų ir kitų patalpų savininkų daugumos sutikimo, jeigu butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos įstatuose ar jungtinės veiklos sutartyje nenumatyta kitaip.

„Įrengiant išorinę reklamą ant pastato bendro naudojimo objekto (fasado) su išorinės vaizdinės reklamos projektu, viešojo administravimo subjektui privaloma pateikti daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrijos susirinkimo (valdybos) sutikimą, o gyvenamojo namo patalpų savininkų daugumos sutikimas tinkamu dokumentu galėtų būti tik tuomet, kai gyvenamajame name nėra įsteigta bendrija“, – nurodoma LVAT nutartyje, kuri cituojama pranešime.

LVAT teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus, t. y. trečiojo suinteresuoto asmens paraiškas išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą ir kartu su jomis pateiktus dokumentus, konstatavo, jog trečiasis suinteresuotas asmuo Administracijai nebuvo pateikęs jokio įgalioto Bendrijos atstovo dokumento, iš kurio būtų galima nustatyti, kad dauguma Bendrijos narių (butų ir kitų patalpų savininkų) pritarė ar neprieštaravo derinamam išorinės reklamos projektui. Anot LVAT, tai lėmė, jog pagal Reklamos įstatymą nebuvo visų būtinų teisinių prielaidų ginčo leidimui išduoti ir Bendrijos sutikimas išorinei reklamai faktiškai nebuvo išreikštas.

Apibendrinęs išdėstytus argumentus, LVAT padarė išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas iš esmės teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, o trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas atmestas, taip pat pareiškėjui priteistos bylinėjimosi išlaidos.