Dviženklės infliacijos laikmečiu nuomos kainų padidėjimas tokiu dydžiu gali sužlugdyti bet kokį verslą.

Todėl pastaruoju metu didžioji dauguma nuomos sutarčių sudaromos, įtraukiant į jas kasmetinio indeksavimo „lubas“, kad nepaisant kasmetinės infliacijos dydžio nuomos kainos nekiltų daugiau nei 2-5 proc. per metus. Tai neleidžia visos netikėtai išaugusių vartotojų kainų naštos perkelti nuomai.

Gali skirtis dvigubai

Dabar jau akivaizdu, kad didžiulis vartotojų kainų šuolis biurų ir kitų komercinių patalpų nuomos kainas bei sutartis kitąmet koreguos. Svarbu atkreipti dėmesį, kas tiksliai parašyta nuomos sutartyje. Jei joje nėra nustatytos nuomos kainos „lubos“, teks kliautis indeksavimu. O šiandien indeksacijos, susietos su „vidutiniu metiniu pokyčiu“ ir tiesiog „metiniu pokyčiu“, dydžiai gali gerokai skirtis. Mažesnį infliacijos poveikį jaučia tie nuomininkai, kurių indeksacija susieta su vidutiniu indekso metinio pokyčio dydžiu.

Pavyzdžiui, jeigu nuompinigiai indeksuojami taikant Europos Sąjungos suderintą vartotojų kainų indeksą, tai 2022 m. rugpjūčio šio indekso metinis pokytis sudarė 10,1%. O vidutinis metinis pokytis – 7,1%. Tad akivaizdu, kad vienas iš staigaus infliacijos šuolio įtakos nuomos kainoms „stabdžių“ yra indeksacija vidutinio metinio atitinkamo indekso pokyčio dydžiu.

Kitas infliacijos įtaką nuompinigiams galintis mažinti veiksnys – pačio indekso pasirinkimas. Mažiausiai kinta – Euro zonos vartotojų kainų indeksas (MUICP), o daugiausia svyruoja Lietuvos vartotojų kainų indeksas (VKI). Pastarųjų indeksų to paties laikotarpio metinio pokyčio reikšmės gali skirtis daugiau nei dvigubai.

Tačiau, tiesa sakant, dabartinėje situacijoje bet kokio net ir paties nuosaikiausio indekso tiek metiniai, tiek vidutiniai metiniai pokyčiai yra gerokai per dideli ir neguodžiantys. Todėl, kad ir kaip būtų, indeksavimo „lubos“ dabar yra visiška būtinybė. Tiek biurai, tiek prekybinės ir kitos komercinės patalpos paprastai yra nuomojamos. Tad kainų kilimą pajus didžioji verslo dalis. O tie, kurie turi indeksuotas sutartis be „lubų“, kentės labiausiai.

Geriausia išeitis – derybos

Aišku, jeigu indeksuota kaina pasidarė didesnė, negu būtų sudarius naują sutartį, dalis nuomininkų ėmė svarstyti esamos sutarties nutraukimo ir persikėlimo variantus. Tačiau tai gana desperatiškas veiksmas. Tokiu atveju veikiausiai tektų sumokėti baudą už sutarties nutraukimą prieš laiką.

Galima bandyti teisme inicijuoti ginčus dėl esminių aplinkybių pasikeitimo ir remiantis jomis mėginti koreguoti nuomos sutarčių sąlygas. Tačiau teisminiai ginčai gali užtrukti net kelis metus, o laimėjimas toli gražu nėra garantuotas. Be to, rinkoje situacija yra tokia, kad didesnės įmonės dabar sunkiai rastų naujas patalpas. Tad gali būti, kad susipykus su NT partneriu, gali tekti kraustytis į prastesnį biurą už panašią kainą. Tai viena priežasčių, kodėl visus planuojamus veiksmus reikia gerai pasverti, o derybos gali būti nebloga išeitis arba bent jau nauja startinė pozicija.

Karantino laikotarpis įrodė, kad susitarti tikrai įmanoma. Ginčų per didįjį užsidarymą, be abejo, buvo. Visgi, daugelis patalpų savininkų suprato, kad įmonės, visiškai sustojus fizinei prekybai, išties tuo metu neturėjo pinigų sumokėti už nuomą. Daugeliu atvejų partneriams pavyko susitarti taikiai. Didelio teisminių ginčų šuolio nebuvo. Tiesa, tąkart įsikišo Vyriausybė ir išmokėjo verslui kompensacijas. Tai kiek nuramino rinką ir padėjo subalansuoti tiek nuomininko, tiek nuomotojo interesus. Juk NT savininkai irgi turi kreditus ir juos dengia iš nuomos lėšų srauto.

Šiandien niekas tiksliai nežino, kokia dalis nuomininkų yra nustatę indeksavimo „lubas“. Bet faktas, kad energetinių resursų (elektros, dujų) kainų išaugimą valdyti pakankamai sudėtinga – iš esmės lieka tik taupymas ar savos (pvz., saulės) elektros generacija. Nuompinigių dydžio augimą galima kontroliuoti apdairiai suderinant sutartis, kad vieno žodžio praleidimas paskui nesukeltų šoko.