Su profesoriumi interviu apie žiedinę ekonomiką – vieną iš priemonių, kurios įgyvendinimas galėtų pagerinti aplinkos apsaugos būklę. Žiedinė ekonomika yra beveik uždara sistema, kurioje siekiama naudoti kuo mažiau neatsinaujinančių išteklių, išmesti kuo mažiau atliekų, kuo ilgiau išlaikyti daiktų vertę ir kuo efektyviau juos naudoti.

Kada kilo žiedinės ekonomikos idėjos?

Iki šiol daugelį metų ekonomika sukosi tokiu ratu: išgaunamos žaliavos, tada vyksta gamybos procesas, kurio metu sukuriami produktai, jie parduodami, vartotojas suvartoja juos ir išmeta atliekas, kurių dalis yra perdirbama.

Jau XX a. 8-ajame dešimtmetyje kilo idėjų tą ciklą uždaryti. Pirmi žingsniai žengti maždaug prieš 50 metų. Žiedinės ekonomikos idėjos gimė ir buvo pradėtos plėtoti Šveicarijoje, o maždaug 2014–2015 m. Europos Sąjunga suaktyvino diskusijas apie šio gamybos ir vartojimo žiedo uždarymo svarbą bei aktualumą.

Kas paskatino žiedinės ekonomikos idėjų atsiradimą?

Gyventojų skaičius Žemėje nuolat didėja ir tai vyksta itin sparčiai – netrukus pasieksime 9 mlrd. O mūsų planeta yra tokia pati, nesiplečia ir nedidėja. Tai yra tik viena iš priežasčių. Kita – išteklių naudojimas. Nors naujų iškasenų atrandama, jų kiekis nekompensuoja sunaudotų ir toliau sparčiai naudojamų išteklių.

Dar vienas svarbus aspektas – vartojimas. Kuo žmonės geriau gyvena, kuo daugiau uždirba, tuo daugiau išleidžia pirkdami ir vartodami. O vartojimas yra neatsiejamas nuo išteklių naudojimo ir atliekų susidarymo. Tad kuo šalis labiau išsivysčiusi ekonomiškai, tuo daugiau joje vartojama ir susidaro atliekų. Čia neabejotinai pirmauja Šiaurės Amerikos ir Europos šalys.

Be to, per vartojimą yra daromas poveikis aplinkai, nes gaminant naujus produktus generuojama aplinkos tarša; kuo daugiau energijos reikia gaminant, tuo daugiau į aplinką išsiskiria CO₂, kuris sudaro didžiąją dalį šiltnamio efektą sukeliančių dujų.

Kas turėtų pasikeisti, kad būtų sėkmingai įgyvendinti žiedinės ekonomikos principai?

Šiandien keisti reikia daug ką. Pradėti būtų galima nuo to, ką mes gaminame. Kitaip sakant, pirmiausia reikėtų peržiūrėti pačius produktus, jų sudėtines dalis, kai kurias pakeisti tokiomis medžiagomis, kurias būtų lengviau perdirbti. Pavyzdžiui, didelė problema yra šiandienės pakuotės – jų yra labai daug, o kai kurie produktai supakuoti taip, kad pakuotė svoriu ir tūriu yra didesnė už patį gaminį, nors ji, vos nupirkus prekę, yra iš karto išmetama, tampa atlieka. Pusė visų plastikinių pakuočių šiandien yra neperdirbamos, vis dar nėra technologijų, leidžiančių jas efektyviai panaudoti antrą kartą.

Kitas svarbus pokytis turėtų įvykti atliekų perdirbimo srityje. Atliekos bet kokiu atveju susidarys, todėl labai svarbu ieškoti naujų jų perdirbimo ir panaudojimo galimybių. Šiandien tai vis dar yra iššūkis, kadangi ne visas medžiagas galima perdirbti arba perdirbimo metu jos praranda kai kurias savybes.

Apie plastiką ir jo žalą gamtai kalbama itin daug. Kokios dar atliekos kelia problemų aplinkosaugoje? Kaip jas galima perdirbti ar panaudoti pasitelkiant žiedinės ekonomikos principą?

Reikėtų paminėti maisto atliekas, nes maisto produktų išmetame labai daug. Ir nors skirtingose šalyse šis kiekis svyruoja, bendrai paėmus tai yra išties didelė dalis – kai kur penktadalis ar net trečdalis maisto produktų yra tiesiog nepanaudojami, sudaro milžiniškus kiekius atliekų. Ką su jomis daryti?

Keletas sprendimų šiandien jau egzistuoja, vienas iš jų yra atsinaujinančio energijos šaltinio – biodujų – gamyba. Tačiau norint produktyviai ir kokybiškai išgauti biodujas, reikia išspręsti keletą kitų problemų, pavyzdžiui, kaip teisingai atskirti maisto atliekas, kurios buityje sumaišomos su kitomis atliekomis. Net ir atskyrus šias atliekas mechaniniu būdu, biodujų gamybai naudojamoje masėje gali likti priemaišų, pavyzdžiui, sunkiųjų metalų, pavojingų baterijų ar elektronikos atliekų, cheminių medžiagų. Susimaišęs toks atliekų srautas yra užterštas, tad jo perdirbimo ir panaudojimo galimybių sumažėja. Iš tokios masės išgavus biodujas, jos daugiau niekur panaudoti negalima. O jei, pavyzdžiui, biodujų gamybai būtų skiriamos tvarkingai išrūšiuotos atliekos, tai tą po biodujų išgavimo likusią dalį dar būtų galima panaudoti dirvožemiui tręšti. Taip atsirastų uždaras ciklas: gaminami maisto produktai, jie sunaudojami, atliekos yra perdirbamos ir panaudojamos atstatyti dirvožemio kokybę.

Kas yra didžiausi maisto atliekų „tiekėjai“? Kaip būtų galima išvengti maisto atliekų srauto užteršimo?

Galima pagalvoti, kad daugiausia problemų kelia ir didžiausius kiekius maisto atliekų tiekia gamybos įmonės ir maitinimo įstaigos. Taip, jų sukuriami atliekų kiekiai yra didesni, bet šioms vietoms keliami griežti reikalavimai maisto atliekų rūšiavimui – maitinimo įstaigos įpareigotos tokias atliekas kaupti atskirai. Šias įstaigas galima lengviau stebėti ir kontroliuoti, tam egzistuoja specialios institucijos.

Iš tikrųjų daugiau problemų kyla su paprastų namų ūkių buitinėmis atliekomis. Kiekviename Lietuvos regione turime mechaninio biologinio atliekų apdorojimo sistemą – po vieną didelį įrenginį, kuris mišrias atliekas rūšiuoja, bet, kaip ir minėta, net jas atrūšiavus mechaniniu būdu, tų atliekų kokybė nėra pakankamai gera ir dažnai kyla problema, ką su jomis daryti.

Kitą vertus, teisingam maisto atliekų rūšiavimui trūksta sąlygų, tai daryti nėra visai patogu. Šiuo metu Lietuvoje pamažu diegiama maisto, kaip atskiro atliekų srauto, surinkimo sistema, ji turėtų įsitvirtinti ir pradėti veikti artimiausiu metu. 

 Pagal VGTU pranešimą