Nuo inžinieriaus darbo iki ministro, nuo bankininko iki verslininko. Šio šviesuolio karjeroje netrūko netikėtų posūkių, tačiau daugiau keisti darbovietės J. Laiconas neplanuoja. Sako dar turįs ką nuveikti čia – „Granitinėje skaldoje“.

Retrospektyviai vertindamas savo gyvenimo kelią, J. Laiconas cituoja Robin Sharma knygos „Kelias į didingumą“, kurioje žmogaus gyvenimas palygintas su kopimu į kalną, retorinį klausimą: kam lipti į kalną, jei pačioje viršukalnėje pamatai, kad ne į tą kalną lipai?

„Pats sau turi atsakyti į šį klausimą. Aš asmeniškai vis tik nesijaučiu, kad ne į tą kalną lipau“, – sako J. Laiconas, prisimindamas vidurinės mokyklos Biržų rajono Nem. Radviliškyje laikus, kai savo ateitį siejo su hidrotechnine statyba ir net neįsivaizdavo kada nors savęs dirbsiančio ministerijoje ar, tuo labiau, banke.

Netikėti ir neplanuoti karjeros posūkiai

Manydamas, kad žmogus turi pats užsidirbti ir mokslams, ir gyvenimui, J. Laiconas studijavo Kauno Politechnikos instituto vakariniame skyriuje, kur baigė pramoninės-civilinės statybos mokslus. Ir jau antrame kurse jam teko išbandyti save vadovaujančioje pozicijoje – dirbo prie Biržų girios nusausinimo projekto. Tuosyk buvęs darbų vadovas buvo paskirtas į aukštesnes pareigas ir kas nors turėjo užimti jo vietą. Ji atiteko tuo metu jau statybos meistru dirbusiam J. Laiconui.

1970 m. jis buvo pakviestas dirbti statybinių medžiagų pramonėje. Kaip tik kūrėsi Kauno statybinių medžiagų pramonės projektavimo-konstravimo skyrius ir J. Laiconas tapo vyriausiuoju inžinieriumi konstruktoriumi, o vėliau – to skyriaus viršininku ir dirbo iki 1977 m.

Kauno projektavimo-konstravimo skyriuje J. Laiconui pavyko surinkti jaunų ir gabių žmonių komandą, su kuria atliko tiems laikams unikalių projektų. Pavyzdžiui, vienas pirmųjų J. Laicono darbų buvo itališkos technologijos granito ir marmuro apdirbimo cecho Trakuose kūrimas, vėliau „Tauragės keramikos“ apdailos plytų gamybos bei „Palemono keramikos“ čerpių gamybos itališka technologija projektavimas. Ši įmonė veikia iki šiol.

Pačiam atrodė, kad dirba savo srityje, pažįstamą ir mėgstamą darbą. Ir J. Laiconas nesitikėjo, kad karjeros ratas pasisuks taip, kad jis pereis dirbti į viešąjį sektorių. Tuometinis Statybinių medžiagų pramonės ministras ėmė agituoti jį vykti į Vilnių ir dirbi ministerijoje.

„Tuo metu man tai buvo nepriimtina, biurokratinio darbo netroškau, bet vis tik teko sutikti. Ministerijoje buvau paskirtas technikos skyriaus viršininku ir kolegijos nariu, o po nepilnų metų buvau paskirtas statybinių medžiagų pramonės ministro pavaduotoju“, – prisimena J. Laiconas.

Jo pareigos ministerijoje numatė naujų technologijų, naujos technikos diegimo, statybos sektoriaus užsakovų funkcijos kuravimo darbus. Vėliau J. Laiconas išvyko į Maskvą, kur Liaudies ūkio akademijoje 1984–1986 m. įgijo savo antrąjį aukštąjį išsilavinimą.

Bręstant Sąjūdžiui klojo Lietuvos statybų sektoriaus suverenumo pamatus

Studijų Maskvoje metais jau buvo juntama Michailo Gorbačiovo taikyta atšilimo politika.

„Turėčiau pasakyti, kad Maskvoje, akademijos rėmuose, apie rinkos ekonomiką kalbėdavome žymiai atviriau, nei buvo kalbama čia, Lietuvoje. Tiek savo rašto darbuose, tiek kursiniuose projektuose, disertacijoje rašiau apie teritorinio valdymo principus, kad tuo metu respublikos savo ūkius galėtų atskirai tvarkyti, o ne centralizuotai, kaip buvo priimta. Nagrinėjau ekonominių santykių lokalizavimo principus, kuriais remiantis nebūtinai viskas turėtų būti komanduojama iš Maskvos“, – bręstančius pokyčius prisimena J. Laiconas.

Grįžęs į Lietuvą, J. Laiconas dirbo Lietuvos valstybinio statybos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoju, o prieš pat 1990-uosius – Miestų statybos projektavimo instituto vyriausiuoju inžinieriumi.

„Prieš Sąjūdį vyko Atgimimas ir jis vyko inteligentų rankomis. Tiek mitingai prie Adomo Mickevičiaus paminklo, tiek kiti buvo taip pat remiami mūsų instituto darbuotojų. Buvo stebima, kad nevyktų jokių provokacijų ar panaudota fizinė jėga, galinti išprovokuoti susidorojimo priešpriešą. Institute nusiteikimas prieš atkuriant Nepriklausomybę buvo geras, o 1990-aisiais, kai pradėjo formuotis pirmoji Vyriausybė, taip jau buvo lemta, kad architektą Algimantą Nasvytį paskyrė Statybos ir urbanistikos ministru, o mane – pavaduotoju, nors iškart irgi nesutikau, rekomendavau kitus asmenis“, – dar vieną karjeros vingį mini J. Laiconas.

Ketverius metus dirbęs ministro pavaduotoju, vėliau dar porą metų ėjo Statybos ir urbanistikos ministro pareigas.

Tuosyk pirminiu uždaviniu buvo perėjimas nuo planinės iki rinkos ekonomikos. Tam reikėjo kurti įstatymus, reglamentuoti norminius aktus.

„Tuo metu Lietuvai reikėjo daug teisinių aktų ir konkrečiai atsimenu Vytauto Landsbergio nurodymą, kad pirma reikia sutvarkyti pamatinius įstatymus, o techninės veiklos sritis reglamentuoti daugiau Vyriausybės nutarimais. Todėl statybų šakai buvome parengę Vyriausybės nutarimą ir juo buvo reglamentuojamas statybų sektorius ir teritorijų planavimas. Toliau vyko pirminis privatizavimas, galbūt galima jį laikyti klaida, iki mūsų buvę stambūs trestai, kaip Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, susiskaldė į smulkias organizacijas, į buvusius statybos barus, prisikūrė daug smulkių organizacijų. Išimtimi buvo Panevėžys. Panevėžio statybos trestas tarybiniais laikais išsiskyrė ir aukšta kultūra, ir kokybe. Pirminis privatizavimas ten įvyko tresto mastu. Jis liko vienintele didesne statybų organizacija Lietuvoje“, – apie pokyčius nepriklausomos Lietuvos statybų sektoriuje pasakoja p. Laiconas.

Tuo metu J. Laiconas nemažai važinėjo į Suomiją, kadangi organizavo „Paroc“ grupės įsikūrimą, vedė derybas.

„Suomiai man parodė savo statybininkų parengtą strategiją: gražiai parašyta, kad Lietuva susiskaldė į smulkias statybines organizacijas ir bus nepajėgi statyti didelių projektų. Ta prasme, kad į Lietuvos rinką ateis statybininkai iš kitų šalių, tame tarpe iš Skandinavijos, o Lietuvos statybininkai taps subrangovais arba paprasčiausia darbo jėga. Tačiau pradiniame etape tai neįvyko ir užsienio kompanijos nebuvo užėmusios tvirtų pozicijų. Per eilę metų susiformavo stiprios gamybinės organizacijos iš tų smulkiųjų. Kaip „Veikmė“, kuri buvo gana nedidelė organizacija, o dabar gana galinga ar „Alvora“ kuri labai sėkmingai dirba“, – pasakoja J. Laiconas.

Iš ministerijos – į banką

1997 m. J. Laiconas paliko viešąjį sektorių ir išėjo dirbti Lietuvos akcinio-inovacinio banko turto valdymo agentūros direktoriumi, banko laikinuoju administratoriumi.

„Banke atidirbau už antrąjį diplomą, kadangi Liaudies ūkio akademijoje studijavau vadybos ir ekonomikos mokslus. Teko naudojantis tomis žiniomis, realizuoti save finansų srityje. Akciniame-inovaciniame banke teko vadovauti visam jo uždarymui“, – vieną sunkiausių darbų karjeroje mena J. Laiconas.

Lygindamas patirtį uždarinėjant banką, J. Laiconas veda paralelę su Neilu Cooperiu, kuris uždarinėja banką „Snoras“.

„Mokami kosminiai atlyginimai, lyginant su mūsų patirtimi anuo laiku. O tuo metu tos praktikos nebuvo. Dirbome darbą, Vyriausybės nutarimu buvo nustatyti terminai, per kiek laiko darbai turi būti užbaigti ir manęs niekas neklausė, kiek valandų per parą tenka dirbti. Būdavo, kad ir 26 valandas iš eilės tekdavo dirbti, o dienų, kai miegodavau vos po 3-4 valandas per parą, uždarinėjant Akcinį-inovacinį banką, buvo tikrai nemažai. Manau, kad uždarant „Snorą“ visiškai galėjo susitvarkyti ir Lietuvos specialistai. Yra paruoštų ir gerų bankininkų ir bankroto administratorių, jaunų žmonių, kurie tą darbą atliktų ne prasčiau, nei užsienio specialistai“, – vertina J. Laiconas.

Uždarius banką jis buvo paskirtas Valstybinio komercinio banko laikinuoju administratoriumi, vėliau – taupomojo banko departamento direktoriumi, valdybos pirmininko pavaduotoju ir karjerą bankininkystės sektoriuje pabaigė eidamas administracijos vadovo pavaduotojo pareigas.

Iš bankininkystės – vėl į viešąjį sektorių, o tada – į verslą

2001 m. J. Laiconas dar dirbo bankininkystės sektoriuje, tačiau gavo darbo pasiūlymą Aplinkos ministerijoje, kur tapo viceministru, vėliau – ir ministerijos sekretoriumi. Vėl kuravo statybos sektorių ir teritorijų planavimą. Anot J. Laicono, šis darbas smarkiai nesiskyrė nuo to, kurį dirbo Statybos ir urbanistikos ministerijoje.

„Gyvenime dažniau darbas pasirinkdavo mane, o ne aš jį. Nebuvo tokio laikotarpio, kai reikėjo galvoti, kur dabar dirbsiu, kaip įsidarbinti. Toks jau likimas. Išėjęs iš Aplinkos ministerijos vėl turėjau kelis darbo pasiūlymus. Džiaugiuosi, kad atėjau čia – į „Granitinę skaldą, – teigia J. Laiconas. – Labai geru žodžiu galiu paminėti pagrindinį bendrovės akcininką Danielių Makulavičių, daug padariusį vystant granitinės ir dolomitinės skaldos gamybą, reikalaujantį, kad kelininkams, geležinkelininkams ir statybininkams būtų patiekta tik aukštos kokybės produkcija.”

„Granitinėje skaldoje“ teko paplušėti iš peties

2006 m. tapęs bendrovės „Granitinė skalda“ direktoriumi, J. Laiconas teigia daugiau darbovietės nekeisiantis.

Darbo šioje įmonėje pradžioje J. Laicono laukė ne vienas iššūkis: gausus darbo pažeidimų skaičius, aukštas aplinkos taršos lygis, grėsė nuobaudos vadovams, tačiau J. Laiconas teigia, jog neišsprendžiamų problemų nebuvo. Buvo įgyvendintos priemonės, išsprendusios dulkėtumo, oro taršos problemas, ir bendrovė pasiekė tokį lygį, kad jai nebereikia gauti taršos leidimų. Be to, „Granitinė skalda“ – vienintelė kalnakasybos įmonė, priskirta prie gerą stabilumą demonstruojančių įmonių, kurių šiuo metu Lietuvoje yra vos 3,1 proc.

„Net esu pasakęs, kad per pirmąjį pusmetį „Granitinėje skaldoje“ esu parašęs tiek papeikimų dėl darbo drausmės pažeidimų, kiek nesu parašęs per visą savo gyvenimą. O vėliau šias problemas išsprendėme, su darbuotojais sutarėme, kad mūsų pareiga yra duoti darbą, o darbuotojų misija – dirbti ir uždirbti. Todėl jei nėra darbų prie vagonų pakrovimo ar iškrovimo, stengiamės duoti kitų darbų ir už juos papildomai mokėti. Ir šiandien taikome tokią praktiką. Turime jaunų, kvalifikuotų žmonių, kurie brangina savo darbą ir net komplimentų įmonei negaili“, – sako J. Laiconas.

Ir dabar problemų pritraukiant jaunus specialistus „Granitinė skalda“ neturi. Bendrovė dažnai sulaukia pasiūlymų dėl specialistų parinkimo, tačiau vadinamųjų „galvų medžiotojų“ paslaugomis pasinaudoti dar neteko.

Kitas svarbus J. Laicono indėlis „Granitinėje skaldoje“ – energijos išteklių (šilumos, elektros) ekonomizavimas, kam skirta nemažai dėmesio. Vėliau J. Laiconas susikoncentravo ties darbuotojų darbo sąlygų gerinimu.

„Jei ankščiau buitinės patalpos atrodė šiaip sau, neužtekdavo ir karšto vandens visiems nusiprausti, ir pati jų būklė buvo netinkamas, tai jei dabar nusivesčiau jus į buitines patalpas, pamatytumėte, kad visi darbuotojai aprūpinti ir darbo drabužiais, ir puikiomis sanitarinėmis sąlygomis“, – pasakoja J. Laiconas.

Šuolio apyvartoje nebus, bet tikisi veikti pelningai

Šią žiemą „Granitinė skalda“ sutelkė dėmesį į esamo turto efektyvesnį panaudojimą. Rekonstruotas geležinkelio aukštakelis, privažiavimo keliai. Taip palengvėjo vagonų iškrovimas, atitinkamai ir darbo našumas.

2014-aisiais įmonės laukia nemenki iššūkiai.

„Kelių sektoriuje nusimato mažiau darbų, atitinkamai praėjusių metų apyvartos, matyt, nepasieksime, tačiau bandysime metus baigti pelningai ir daryti tolimesnes investicijas tam, kad darbuotojams dirbti būtų lengviau ir jie galėtų dirbti našiau“, – sako bendrovės direktorius.

Vertindamas rinkos pokyčius, J. Laiconas numato, kad Ukrainos, Baltarusijos gamintojai ateityje persiorientuos ir gamins daugiau euro standartus atitinkančios skaldas. Todėl „Granitinė skalda“ koncentruosis vystyti savo priėmimo pajėgumus.

„Granitinės skaldos“ gamybos pajėgumas – apie 300 000 tonų per metus. Daugiausiai įmonė gamina skaldas kelininkams bei geležinkeliečiams, taip pat pardavinėja ją smulkiems, privatiems klientams. Anot J. Laicono, smulkesnieji klientai daugiausiai domisi taruota skalda, naudojama aplinkos, kapų dekoravimui, kadangi čia ji pigesnė nei prekybos centruose. Paklausi dekoratyvinė juodo, balto, žalio, raudono granito skalda. Gana populiarios ir granito bazalto, dolomito trinkelės, laužto dolomito plokštės įvairiems aplinkotvarkos darbams.

„Ateityje teks gaminti mažiau skaldos čia ir daugiau tiekti atvežtas iš kaimyninių šalių“, – numato J. Laiconas. Anot jo, euras žymios įtakos skaldos verslui neturės. Vadovas tikisi, kad jei ekonomika stabiliai kils, kelių sektorius vystysis sparčiau ir tai atsispindės kelininkų darbų augime.

Taip pat verslo perspektyvų J. Laiconas įžvelgia „Rail Baltica“ projekte. Jam per Kauną atkeliavus į Vilnių įmonės laukia nemenki iššūkiai ir atitinkamai daugiau darbo.

„Milsa ir ko“ asociacijos planuose – prezidento rinkimai. Ši asociacija jau nuo seno yra viena seniausių ir pajėgiausių skaldų gamintojų ir tiekėjų. Pagrindiniu jos tikslu liks pozicijų rinkoje išlaikymas. To bus siekiama pritraukiant naujus klientus, gerinant paslaugų ir produktų kokybę. J. Laiconas tikisi, kad kainos ir kokybės santykį pavyks ir toliau išlaikyti patrauklų klientams.

Vadybos principas – kuo daugiau demokratijos

Anot J. Laicono, nepaisant to, kokiame sektoriuje: viešajame ar privačiajame dirbtum, vadybos principai išlieka tie patys. Dar jaunystėje studijavęs Dale Carnegie, Henry Fordo, Harringtono Emerseno mokymus, „Granitinės skaldos“ vadovas teigia iki šiol išlaikęs lankstų vadybos stilių.

„Mano tikslas – kad įmonėje vyktų ne komandinis vadovavimas, bet daugiau demokratinis. Siekiu, kad kiekvienas žmogus galėtų parodyti savo iniciatyvas, darbo principus, o ne tik klausyti savo viršininko ir tik jo paliepimu dirbti. Dirbame skaidriai, kiekvienas žino, už ką ir kokį atlyginimą gauna, leidžiame vystyti karjerą ir užsidirbti daugiau čia, įmonės viduje“, – sako J. Laiconas.

Jaunam, vis dar ieškančiam savęs žmogui, J. Laiconas linki pirmiausiai nerikiuoti priežasčių, dėl ko Lietuvoje neįmanoma įsidarbinti ir bėgti į užsienį, o ieškoti priemonių, kaip įsitvirtinti darbo rinkoje ir formuoti sau uždavinius, kokias pareigas nori užimti. „Noras – 100 galimybių, nenoras – 100 priežasčių“, – toks J. Laicono gyvenimo šūkis.

Anot jo, svarbiausia – atkaklus darbas ir apsisprendimas, ko nori pasiekti.

Fotogalerijoje – pašnekovo ir LSA nuotr.