Apsisprendė važiuodamas autobusu

Daugiau kaip 40 metų Raseiniuose besidarbuojantis inžinierius statybininkas sako niekada nesigailėjęs, kad pasuko būtent tokiu keliu. 1971 metais baigęs studijas pagal paskyrimą įsidarbino Kilnojamoje mechanizuotoje kolonoje (KMK) darbų vykdytoju, bet jau po trejų metų, 1974-siais buvo paskirtas Raseinių KMK viršininko pavaduotoju tiekimo reikalams. 

Laikui bėgant, kelios įmonės buvo sujungtos į vieną, keitėsi ir pavadinimas, tačiau ponas Algirdas liko ištikimas pirmajai darbovietei.

„Kai pradėjau dirbti, KMK buvo pavaldi Kaimo statybos ministerijai. Po reorganizacijos, sujungus su Tarpkolūkine statybos organizacija, įmonė buvo pavadinta RSO-2, rajono statybos organizacija. Joje taip pat dirbau viršininko pavaduotoju tiekimui. Atkūrus nepriklausomybę, 1993 metais tapome akcine bendrove, o dabar esame uždaroji akcinė bendrovė „Raseinių statyba“. Joje dirbu komercijos direktoriumi. Jau 44-ti metai eina, kai aš Raseinių rajone“, – vardina pašnekovas.

Į klausimą, ar nesigaili pasirinkęs statybininko inžinieriaus profesiją, A. Gaurilčikas atsako, kad dabar atrodo, jog kitaip būti nė negalėjo. Tačiau tai, kad Šiauliuose vidurinę baigęs jaunuolis išvyko studijuoti į Kauno Politechnikos institutą (KPI), lėmė atsitiktinumas. 

„Giminaičių statybininkų nebuvo. Tiesiog taip supuolė, kad važiuodamas Šiauliuose autobusu susitikau gerą tėvuko pažįstamą – statybininką. Buvau jau bebaigiantis vidurinę, tai jis ir sugundė. Ir nukreipė ta linkme, kad baigęs mokyklą 1966 metais įstojau į KPI. Mūsų grupė buvo inžinieriai statybininkai“, – pasakoja UAB „Raseinių statyba“ komercijos direktoriumi dirbantis vyras.

Tai kur ta Dubysa?

Tais laikais, kai ponas Algirdas baigė studijas KPI ir tapo diplomuotu statybos inžinieriumi, absolventai būsimą pirmąją darbovietę rinkdavosi iš pateikto sąrašo. Kuo geriau mokeisi ir kuo aktyvesnis studentas buvai, tuo didesnes pasirinkimo galimybes turėjai. Tad ir jis, grupės seniūnas, rinkosi vienas iš pirmųjų.

„Galėjau pasirinkti bet kur, bet traukė arčiau namų. Buvo vieta Raseinių KMK, tai ir pagalvojau, kad arti Šiauliai, važiuosiu į Raseinius, nors prieš tai nebuvau ten net buvęs. Ir kai jau gavau paskyrimą, atvažiavau į Raseinius, išlipau, žinot, liūdnoka pasidarė. Žiūriu, upelis teka. Toks tas upelis mažytis, galvoju, čia ne Dubysa... Ir einu palei tą upelį, ieškau, kur ta Dubysa... Pasirodo, ten tikrai ne Dubysa, o Raseika buvo. Šiuo metu tas upelis įkištas į betoninius vamzdžius – jau nebėra Raseiniuose to upelio“, – prisimindamas pirmąją pažintį su miestu, kuriame prabėgo didžioji jo gyvenimo dalis, šypsodamasis pasakoja A. Gaurilčikas.

Susirado jis KMK, susirado viršininką Antaną Švagždį. Prisistatė, kad jis, jaunas specialistas, pagal paskyrimą dirbti atvyko. 

„Tas sako: „Gerai, gyvensi pas mane, kartu gyvensim“. Galvoju, kaip čia? Pasirodo, jis gyveno Kaune ir važinėdavo į Raseinius. Ten buvo toks butas, kurį naudojo kaip bendrabutį, jau neprisimenu, vieno ar dviejų kambarių. Ir priėmė jis mane kartu gyventi“, – tęsia pašnekovas.

Metus, o gal ir daugiau viršininkas dalinosi bendrabučiu su jaunuoju inžinieriumi. Darbo patirtimi – tuo, ko neišmoksi nė vienoje aukštojoje mokykloje – taip pat. „Patardavo jis man nemažai, todėl darbo pradžia nebuvo sunki, – sako ponas Algirdas. O po akimirkos priduria: – A. Švagždys labai puikus žmogus ir puikus inžinierius. Kartu su prezidentu Algirdu Brazausku hidrotechniką studijavo, tad dabar jis jau garbaus amžiaus“.

Kitas vadovas, kurį mielai prisimena A. Gaurilčikas, – jau anapilin išėjęs Albinas Daugiala. Ir žinoma, dabartinis UAB „Raseinių statyba“ generalinis direktorius Saulius Bekampis, jau penkerius metus važinėjantis į Raseinius iš Vilniaus. Iš visų jų, anot A. Gaurilčiko, buvo galima mokytis ne tik profesijos subtilybių, bet ir pareigingumo bei kruopštumo. O svarbiausia – visi jie mokėjo laikytis duoto žodžio. Svarbu ir tai, kad vadovai išgirsdavo ir jo, Algirdo nuomonę. 

„Vieną kartą A. Daugiala norėjo įdarbinti man pavaldžiu Tiekimo skyriaus viršininku žmogų, kuris man nekėlė pasitikėjimo, tai aš supykęs griežtesnį žodį pasakiau. Ir girdžiu išėjęs į koridorių: „Na, ką ten su juo susitarsi“... O aš iš kolegų buvau sužinojęs, kad tas žmogus mėgsta alkoholį, todėl bijojau priimti tokį. Bet viršininkui pasakyti, kad aš prieš – nebijojau... Paskui radom bendrą sutarimą ir nepriėmė to žmogaus. Ir taip būna gyvenime“, – šypteli pašnekovas.

Tada trūko medžiagų, dabar – pinigų

Apie žmones, kurie sovietmečiu rūpinosi tiekimo reikalais, buvo kuriamos legendos – esą geriausieji iš jų, išprašyti iš aukštų valdininkų kabinetų nieko nepešę, sugebėdavo į juos sugrįžti ir vis tiek gaudavo, ko atvažiavę. 

Tačiau A. Gaurilčikas, kurį KMK viršininkas savo pavaduotoju tiekimui paskyrė vos po trejų darbo metų, nelinkęs atskleisti paslapčių, kaip tekdavo „išmušinėti“ statybines medžiagas. „Žinot, tokie dalykai nepasakojami“, – sako jis. Vis dėlto netrukus prisipažįsta – kartais ir jam, „išstatytam“ už durų, tekdavo atgal įlįsti pro rakto skylutę.

„Dirbau darbų vykdytoju, statėm gyvenamuosius namus, mokyklas. Bet, matyt, vadai mane nusižiūrėjo ir 1974 metais pradėjau dirbti viršininko pavaduotoju tiekimo reikalams. Žinot, koks laikas buvo? Išvystytas socializmas. Fondai, limitai buvo, reikėdavo važiuoti į ministerijas ginti projektus. Apsiginti ir gauti medžiagų. Buvo ten visokių „verteckų“... Visaip būdavo. Atrodo, ir nedrąsus buvau, bet sugebėdavau iki direktorių prieiti. O ką daryti? Toks gyvenimas, be nieko grįžti negali, – nedaugžodžiauja A. Gaurilčikas. – Sovietiniais laikais pinigų buvo, bet nebuvo medžiagų, o šiais laikais yra atvirkščiai – medžiagų yra, bet pinigų nėra“. 

Daug mieliau jis pasakoja apie lietuvių išradingumą: „Jau atkūrus nepriklausomybę statėme Kryžkalnyje degalinę, ir reikėjo parsivežti iš Baltarusijos stogo konstrukcijos paklotą. Mūsų mašina – 7,5 metrų ilgio, o paklotas – 12 metrų. Ką daryti? Sugalvojome: į apačią sukrovėme 12 metrų ilgio metalines sijas, o ant tų sijų pakrovėm tą paklotą. Bet pavažiuojam 50 km, viskas slenka lauk. Tai privažiuojam prie medžio, sustumiame atgal ir vėl toliau važiuojame. Taip ir parvežėme“.

Kokybė už „dugninę kainą“

Paprašytas palyginti sovietmečio vadinamosios planinės ekonomikos ir mūsų laikų statybą, pašnekovas prisimena ir subliuškusius, ir sėkmingai įgyvendintus projektus. „Pirmais ar antrais darbo metais pasikvietė mane viršininkas ir sako, kad planuojama Viduklėj statyti kalakutyną. Ir komandiravo mane į Maskvą, į Liaudies ūkio pasiekimų parodą pasisemti patyrimo. Ne aš vienas važiavau, iš Lietuvos mūsų turbūt 10 ar 15 buvo surinkta. Bet vėliau, matyt, nebeliko planuose to kalakutyno Viduklėj; nežinau kodėl, bet niekas jo taip ir nestatė“, – pasakoja A. Gaurilčikas. 

Užtat kiti dideli objektai, prie kurių statybos jis prisidėjo, ir dabar tebeveikia. „Pastatėm didžiulį Girkalnio kiaulininkystės kompleksą. Kažkaip išėjo, kad jis liko nesugriautas. Gal ne visu pajėgumu, bet jis ir dabar veikia. Popieriaus fabrike Grigiškėse statėm gofruoto kartono gamyklą. Dabar kaip tik rekonstruojame pastatą naujai popieriaus gamybos mašinai ir popieriaus sandėlį“, – nejučia į mūsų dienas persikelia pašnekovas.

Kalbėdamas apie sovietinių ir dabartinių statybų skirtumus, jis pastebi, kad tais laikais jie darbuodavosi savo rajone, o dabar – visoje Lietuvoje. Viena vertus, gerai, kad įmonė laimi konkursus įvairiose šalies vietose, tačiau dėl tokio darbo pobūdžio statybininkai labiau pavargsta. „Šiuo metu pagrindiniai mūsų objektai – Vilniuje ir Pabradėje“, – pastebi A. Gaurilčikas. 

Pasak pašnekovo, kita mūsų laikų problema – užsakovai reikalauja statyti kuo pigiau. „Reikia suderinti du nesuderinamus dalykus – kokybę ir kainą, nes jeigu didelėm kainom norėsi statyti, nė vieno konkurso neišloši. O sumažinus kainas, reikia surasti kokybiškų medžiagų ir pastatyti už „dugninę kainą“, kaip aš ją vadinu. Sudėtingi reikalai“, – pastebi keturis dešimtmečius tiekimo ir komercijos reikalais besirūpinantis statybos inžinierius.

Raseiniai tapo namais

Buvęs šiaulietis save jau seniai laiko raseiniškiu. Raseiniuose sutiko Ireną, kuri tapo jo žmona. Raseiniuose užaugo ir du jų sūnūs – Adrius ir Donatas. Tačiau taip nutiko ne iš karto. „Žinot, parvažiuodavau į Šiaulius tėvukų aplankyti – atrodė, ir oras ten geresnis. O dabar, kai tėvukų jau nebėra, nuvažiuoju į Šiaulius – ir kažkaip jau svetima. Pasikeitė viskas“, – dalijasi pašnekovas.

Prabilęs apie šeimą, jis pasakoja, kad sūnūs nepasuko jo pėdomis, tačiau darbo nesibaido: „Vienas sūnus – medikas, kitas – verslininkas. Į statybas nenuėjo, bet namuose meistrauja. Ir vis klausia tėvo, kaip čia tą geriau padaryt, kaip čia tą. Remontais patys užsiima, meistrus samdo tik tada, kai reikia ką nors greitai padaryti ar kai labai sudėtingi darbai“.

O pats Algirdas, anksčiau mėgdavęs pažvejoti Nemuno senvagėje ar pagrybauti pas studijų laikų draugą Varėnoje, beveik visą laisvalaikį skiria savo namams gražinti. „Kai namą stačiausi, pats daug prie jo dirbau. Bet iki šiol jo neužbaigiau – pagal tą dėsnį, kad kriaučius be kostiumo vaikšto... Dar reikia kiemą išgražint. Ir su vaikais reikia susitikti, tai laisvo laiko ir nelieka“, – pasakoja jis. Tiesa, netrukus prisipažįsta, kad nors mokyklos laikais buvo jaunasis gamtininkas ir yra pelnęs net apdovanojimų, tvarkyti namo aplinką patiki žmonai. „Čia ji pirmu smuiku groja. Ji yra baigusi Žemės ūkio akademiją, gabesnė toj srityje, todėl grožis aplink namus – jau jos rūpestis“, – atskleidžia UAB „Raseinių statyba“ komercijos direktorius A. Gaurilčikas.