Kaip rašoma Lietuvos architektų rūmų (LAR) pranešime, nutarta, kad Vilniaus miesto savivaldybė organizuos kraštovaizdžio architektūros konkursą. Konkurso sąlygoms nustatyti savivaldybė suburs platesnį ekspertų ratą, į kurį įtrauks visas suinteresuotas šalis. Konkurso esmė: istorinio barokinio parko respektav imas esamo parko audinyje.

Šis sutarimas unikalus tuo, primena LAR, kad Savivaldybė jau buvo parengusi parko rekonstravimo projektą ir buvo pasiruošusi pradėti darbus, tačiau įsiklausė į viešąją nuomonę, kad toks projektas – netinkamas. 

Todėl ir imtasi organizuoti viešą diskusiją, kurios tikslas - prieiti prie visus tenkinančio kompromiso. Seminarą moderavę Lietuvos architektų rūmų pirmininkas Lukas Rekevičius bei parkotyrininkas Dainius Labeckis džiaugiasi, kad tai padaryti pavyko labai sėkmingai.

Seminare dalyvavo ir diskutavo specialistai iš įvairių institucijų – architektai, gamtininkai, menotyrininkai ir paveldosaugininkai. Jie išsakė ir pagrindė savo nuomones apie valstybės saugomo nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo - Sapiegų rezidencijos, trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekse esančio istorinio želdyno, vadinamo Sapiegų parku - atgaivinimo projektą. 

Dauguma dalyvių sutarė, kad parengtas projektas, kuriuo norėta atkurti barokinę XVII ar XVIII a. Sapiegų parko išvaizdą, nėra tinkamas, nes: nėra pakankamai aptartas su visuomene ir specialistais; nėra pakankamai pagrįstas tyrimais; neapima viso Sapiegų komplekso; nėra deramai įvertintas dabartinis urbanistinis kontekstas; nėra iki galo įvertintas poveikis gamtai, ypač - parke perintiems paukščiams; nėra pasirengta užtikrinti projekto sprendinių ilgalaikį tvarumą.

Seminaro moderatoriai teigė, kad giluminę kilusio konflikto priežastį slepia ne projekto kokybė, bet netinkama prieiga, kuri lėmė iš esmės netinkamą projektavimo proceso organizavimą, todėl jo rezultatas galiausiai tapo nepriimtinas nemažai daliai suinteresuotos visuomenės. Visi sutarė, kad projektavimo proceso metu stokota neformalių diskusijų su visuomene, ypač su netoliese gyvenančiais kasdieniais parko naudotojais bei akademinėmis bendruomenėmis. Įvardyta, kad trūko ne formalaus viešinimo (kurio procedūros buvo išlaikytos), bet realios komunikacijos.

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovai teigė, kad paveldosauginiai reikalavimai būtų išlaikyti, vertingosios komplekso savybės būtų nepažeistos, o specialiajam planui nebūtų nusižengta, jei barokinio parko atkūrimas nebūtų tiesmukas, pažodinis, o labiau įterptas į esamą želdyno situaciją.

Šią nuomonę palaikė ir kiti diskusijos dalyviai, teigę, kad iki galo nežinomi istorinio parko elementai neturėtų būti atkuriami hipotetiškai, remiantis vien istoriniais analogais. Verčiau rinktis, drauge su pagrįstai restauruotomis ar atkurtomis dalimis, šiuolaikines menines priemones, nunykusius elementus subtiliai „pacituoti“ konceptualiomis landšafto architektūros priemonėmis. 

Dalyviai sutarė, kad toks kelias būtų prasmingas dar ir todėl, kad per laiką parko situacija iš esmės pakito. Parko reguliarioji dalis, atsiradusi gamtiniame kraštovaizdyje, ilgainiui buvo apsupta pastatais, senosios vizualinės ir funkcinės parko jungtys su jo aplinkos elementais yra prarastos, per ilgą laiką susiformavo kitokios jungtys ir kitokios vertės.

Seminaro metu buvo pristatyta ir kitų europinių istorinių rūmų parkų tvarkymo pavyzdžių, architektai pasidalijo mintimis apie galimus kompromisinius Sapiegų parko projekto sprendinius, pateikė pasiūlymo eskizą. Dalis dalyvių atkreipė dėmesį į tai, kad Sapiegų parko tvarkyba turėtų būti susieta su Sapiegų rūmų konservavimu-restauravimu ir pritaikymu. 

Kadangi geriausias būdas parinkti meninei projekto idėjai yra konkursas, rašoma pranešime, dalyviai sutarė, kad geriausias būdas tęsti Sapiegų parko kaip Sapiegų rezidencijos, trinitorių vienuolyno ir ligoninės statinių komplekso sudėtinės dalies tvarkymą – skelbti atvirą kraštovaizdžio architektūros konkursą.