Kaimyninėje Latvijoje ir Estijoje apie tokius įstatymo pakeitimus dar nėra kalbama, tačiau Švedijoje panaši praktika galioja jau daugiau nei tris dešimtmečius.

Naujos taisyklės nuo kitų metų bus taikomos ne tik gyvenamosioms, bet taip pat ir paslaugų, prekybos bei administracinėms patalpoms, esančioms daugiabučiuose namuose – jos taip pat bus parduodamos tik tada, kai pastatas bus baigtas 100 proc., – teigia teisės firmos „Sorainen" partneris, advokatas Simonas Skukauskas.

„Norint visiškai priduoti pastatą, visi projekto sprendiniai turės būti įgyvendinti iki galo, tačiau statybos techniniai reglamentai numato, kad daugiabučių namų apdailos darbų apimtis gali būti kiek mažesnė", – tęsia advokatas.

Anot jo, butuose turės būti įstatyti langai, palangės ir įėjimų durys, atitvarų paviršius parengtas baigiamajam apdailos procesui (dažymui, plytelių ir tapetų klijavimui), įrengti pagrindai grindų dangoms, įrengtos funkcionuojančios inžinerinės sistemos, įrengta bent po vieną unitazą, praustuvą ar plautuvę, o kiti vartotojo inžinerinių sistemų vamzdynai užaklinti arba prijungti prie įrengimų, užbaigta bendrojo naudojimo patalpų ir kitų bendro naudojimo objektų apdaila.

„Priduodamas pastatas turės atitikti ir energetinio naudingumo, sandarumo ir garso klasės reikalavimus. Pavyzdžiui, A++ klasės pastatuose reikės įrengti galinius rekuperacinės sistemos įrenginius. Tokiu būdu vystytojai skatinami pardavinėti pilnai įrengus butus", – sako S. Skukauskas.

Kitose šalyse – praktika kitokia

Nors Latvijoje ir Estijoje gan populiaru pirkti pilnai įrengtus butus, tačiau griežtos tvarkos, kad butai ar kitos paskirties patalpos čia būtų parduodamos tik 100 proc. baigtuose daugiabučiuose – nėra, – pasakoja advokatas. Tuo tarpu Švedijoje, net 99 proc. visų gyvenamosios paskirties namų yra įrengiami pilnai, nors reikalavimai čia gana stipriai skiriasi nuo Lietuvos.

Kaip teigia Švedijoje fasadų apdailos darbus atliekančios įmonės „Kovenda" projektų vadovas Mindaugas Radvilavičius, Lietuvoje ir Švedijoje 100 proc. baigtumo sąvoka labai skiriasi. Šioje Skandinavijos šalyje įsigijus butą, jame yra jau visa gyvenimui reikalinga buitinė technika, tad nusipirkti reikia tik papildomus baldus, tokius kaip sofa ar televizorius.

„Perkant butą išsirenkama orkaitė, plytelės voniai, grindys ir sienų dažų spalva iš net keleto pavyzdžių. Taip pat normalu, kad bute jau būna skalbyklė, indaplovė, praktiškai visi šviestuvai. Tereikia nusipirkti tik patogesniam gyvenimui reikalingus baldus – sofą, lovą, televizorių, stalą, kėdes ir pan.", – sako M. Radvilavičius.

Tokią, jau daugiau nei 30 metų galiojančią, praktiką Švedijoje, anot projektų vadovo, diktuoja pati šalies rinka, mat tarp butų paklausos ir pasiūlos yra gana didelis atotrūkis, o tai reiškia, kad vos pasirodžius naujiems daugiabučių ar gyvenamųjų namų projektams – jie yra iš karto nuperkami. M. Radvilavičius prideda, kad pilnai įrengdami butus projektų vystytojai kartu ne tik patenkina perkančiųjų poreikius, bet kartu ir apsidraudžia, mat kokybė Švedijoje – itin svarbus rodiklis.

Skirtingas požiūris

Nuo kitų metų Lietuvoje įsigaliosiantis Statybos įstatymo pakeitimas yra grindžiamas siekiu apginti vartotojus ir sutramdyti nesąžiningus vystytojus, tačiau, kaip teigia advokatas S. Skukauskas, tikėtina, kad tikrai ne visi lietuviai norės įsigyti pagal naujus standartus įrengtus butus, mat nemažai nori butą įsirengti pagal savo individualius poreikius.

„Čia galime kelti ir tvarumo klausimą, kadangi siekiant priduoti 100 proc. baigta būstą, sumontuota įranga (rekuperatoriai, praustuvai, unitazai, šviestuvai, palangės) dažnai bus keičiama konkretaus pirkėjo poreikius atitinkančiais įrengimais. Butas bus iš naujo perplanuojamas, sena įranga utilizuojama", – sako S. Skukauskas.

Tai rodo, kad lietuviai mėgsta individualumą ir nori, kad butas būtų išskirtinis jiems, tuo tarpu Švedijoje – viskas yra priešingai. Kaip teigia „Kovenda" projektų vadovas, čia išskirtinumo nesiekia praktiškai niekas, visiems yra priimtinas ir patogus taip vadinamas „švediškas standartas".

„Mes dar vadiname tai švedišku paprastumu. Ir tokia praktika yra taikoma ne tik daugiabučiuose, bet ir, pavyzdžiui, viešbučiuose. Čia jį galima rinktis tik pagal vietą, mat kambariai praktiškai niekuo nesiskirs, nesvarbu, ar gyvensite miesto centre, ar pakraštyje", – pasakoja M. Radvilavičius.

Anot jo, lietuvių ir švedų požiūris ir dar vienu, būsto remonto klausimu. Švedijoje nepriimtina, kad specializacijos apdailos ar santechnikos srityje neturintis asmuo pats atliktų tokius darbus, tuo tarpu lietuviai labai dažnai panašių darbų imasi patys.

Siūlytų kitokias priemones

Abejones šiuo Statybos įstatymo pakeitimu reiškia ne tik kai kurios valstybės institucijos, bet ir specialistai. Kaip teigia S. Skukauskas, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto įvardinti siekiai apginti vartotojus ir sutramdyti nesąžiningus vystytojus yra pagirtini, tačiau juos galima būtų pasiekti ir kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, tobulinant projektavimo, statybos leidimų išdavimo, statybos užbaigimo procedūrų reglamentavimą, bet ne absoliučiai ribojant nuosavybės teises ir keičiant rinkos dalyvių įpročius.

„Galėtų būti mokamas vystytojo įsipareigojimą užbaigti pastatą užtikrinantis depozitas, pateikiamas vystytojo laidavimo draudimo raštas ar pastato statybos užbaigimas vykdomas etapais, koncentruojantis į reikalavimą priduoti užbaigtas pastato bendrąsias konstrukcijas ir bendro naudojimo objektus", – teigia advokatas.

Anot jo, būtų racionalu koreguoti dar neįsigaliojusias Statybos įstatymo nuostatas, panaikinant absoliučius draudimus ir numatant reikiamus saugiklius pirkėjams, taip pat mažinti apdailos ir įrengimo darbų apimtį pagal statybos techninius reglamentus.