Dažnai jų išgyvenimo recepto sudėtį papildo šešėlinės pajamos ar tam tikros privilegijos iš valstybės. Apsivalymas nuo zombių nėra lengvas ir dėl to, kad jiems pasitraukiant neišvengiami darbuotojų atleidimai.

Kol kas bendrovėms zombiams COVID-19 pandemijos metu Lietuvoje ir pasaulyje sekėsi – krizė pavasarį buvo pernelyg greita ir didelė, todėl nebuvo laiko aiškintis, kurioms to paties sektoriaus įmonėms padėti labiau, o kurioms mažiau. Tačiau dabar, kai pasaulis jau ima susigyventi su koronavirusu, pagalba ne tik verslui, bet ir žmonėms turi būti vis labiau tikslingesnė ir skatinti subalansuotą kūrybinę destrukciją.

Kūrybinė destrukcija – lyg oksimoronas atrodantis žodžių junginys reiškia procesą, kuriam vykstant technologijos, procesai, įpročiai, prekės ar paslaugos pakeičiamos naujais. Šį terminą prieš aštuoniasdešimt metų išpopuliarino austrų kilmės ekonomistas Jozefas Šumpeteris, kuris teigė, kad kūrybinė destrukcija yra vienas kapitalizmo ypatumų. Remdamiesi Šumpeterio teiginiais, jo pasekėjai išvystė vieną dažniausiai naudojamų ilgalaikio ekonomikos augimo teorijų, kad ekonomikos augimo tempas priklauso nuo inovacijų kūrimo ir diegimo apimties šalyje. Kad inovacijos lengviau pasiektų ekonomiką, būtina praplatinti kelią kūrybinei destrukcijai, kuri padeda apsivalyti nuo zombių ekonomikoje.

Ekonomistai, nagrinėję, kurioms įmonėms geriau sekasi ekonomikos sukrėtimų metu, yra nustatę, kad bent iki 2008 metų didžiosios recesijos prasčiau krizes atlaikė mažiau produktyvios įmonės, o geriau sekasi produktyvesnėms ir inovatyvioms įmonėms. Ir pokriziniu augimo laikotarpiu jos auga sparčiau, tačiau būtina, kad kuo mažiau trukdytų atsiliekančios ir trukdančios augti bendrovės. Pastarosioms yra ypač skausmingos finansų krizės, kai priėjimas prie finansinių išteklių tampa kur kas sudėtingesnis.

Nei Lietuvoje, nei pasaulyje koronaviruso pandemijos metu finansų krizės nebuvo. Galima kalbėti apie keletą labai sudėtingų savaičių finansų rinkose, tačiau centriniai bankai labai greitai reagavo, ir tarpbankinės palūkanų normos nusirito žemyn, o skolinimo mastas verslui ir gyventojams sugrįžo į prieš pandemiją buvusį lygį daugelyje šalių.

Tai yra gerai, nes finansų krizės palieka ilgalaikius randus visuomenėje ir dažnai nusineša ne tik silpną, bet ir stiprų verslą. Lietuvoje mes tą prisimename iš 2008 metų didžiosios recesijos, kai ekonominė ir finansų krizė atnešė nuostolių kiekvienam Lietuvos gyventojui ir prireikė penkerių metų, kol Lietuvos BVP sugrįžo į prieškrizinį lygį. Visgi per tuos sudėtingus metus Lietuva atsikratė labai daug ekonominių zombių, ir tai padėjo Lietuvos verslui augti per pastaruosius penkerius metus dideliu tempu. Per šią COVID-19 pandemiją finansų krizės nekilo, todėl ir apsivalymas nuo dabartinių ekonominių zombių sustojo.

Pandemija ir valstybių užsidarymas bus laikini, todėl reikia daryti viską, kad tuo laikotarpiu kuo mažiau gyventojų ir verslo nukentėtų – toks kovą vyravęs tikslas ir jam pasiekti taikytos priemonės, panašu, kad pasiteisino. Bent jau Lietuvoje daugelio įmonių veiklos apimtis vasarą sugrįžo į lygį, buvusį prieš pandemiją, ir vis labiau sutariama, kad ne visais atvejais buvo apgalvota, kada ekonomikos gaivinimo priemones nutraukti.

Nors ekonomikos kryptis ir prognozės gali greitai pasikeisti staigiai pablogėjus epidemiologinei padėčiai, dabar reikėtų platinti kelią kūrybinei destrukcijai nepaisant to, kad šis neprogresyvių bendrovių atsikratymo procesas yra sudėtingas ir dažnai susijęs su struktūrinio nedarbo padidėjimu.

Dabartinė statistika rodo, kad pradėtų bankrotų skaičius iki rugsėjo 21 dienos Lietuvoje buvo beveik 50 proc. mažesnis negu prieš metus dėl valdžios priimtų teisės aktų, ribojančių galimybę skelbti bankrotą tris mėnesius po karantino pabaigos. Taip pat mažiau pradėta ir juridinių asmenų restruktūrizavimo procesų. Normalu, kad nemokumo procesų artimiausiu metu padaugės, ir kol tai yra valdomas procesas, bijoti natūralios verslo kaitos nereikėtų.

Dabar valdžios sektorius vis daugiau dėmesio skiria ne ekonomikos gelbėjimo, o jos atsigavimo ir skatinimo priemonėms, kurios turi būti tikslinės ir skirtos ilgalaikiams tikslams šalyje pasiekti bei kūrybinei destrukcijai skatinti. Sveikintina, kad tokiomis idėjomis pagrįstas ir Europos Komisijos rengiamas ekonomikos gaivinimo planas, ir mūsų šalyje įgyvendinamas ateities ekonomikos DNR planas, kuriuose patys svarbiausi tikslai, susiję su klimato kaita, inovacijomis, skaitmenizacija, žmogiškuoju kapitalu. Deja, kai prasideda praktinis tikslų įgyvendinimas, ekonominiai zombiai, nesiruošdami keistis, pradeda kėsintis ir į tokias ekonomikai skatinti skirtas priemones.

Ne tik valdžia, bet ir mes – prekių pirkėjai ir paslaugų vartotojai – lemiame, kokiu tempu šalyje vyksta kūrybinė destrukcija ir kiek ilgai išgyvena ekonominiai zombiai ir sudėtingu, ir palankiu ekonomikos laikotarpiu. Vartotojų abejingumas, neveiklumas ir tolerancija šešėliui yra tokių zombių sąjungininkai. Kuo jų mažiau liks mūsų visuomenėje, tuo sparčiau judėsime pirmyn.