Šiandien tai tampa ne tik ekonominiu, bet ir geopolitiniu klausimu – kiekviena šalis, priklausoma nuo importuojamų žaliavų ar kuro, kartu yra priklausoma ir nuo jų tiekėjų, kainų bei pasaulio lyderių pasaulėžiūros. Todėl vietinė elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių šaltinių turi būti laikoma strateginiu Lietuvos prioritetu.

Vietiniai ištekliai gali patikimai aprūpinti šalį energija

Remiantis naujausiais Lietuvos energetikos agentūros (LEA) duomenimis, 2025 m. lapkritį nacionalinė elektros energijos gamyba patenkino apie 51 proc. šalies vartojimo poreikio, o per vienuolika šių metų mėnesių – net 76,5 proc. Reikšmingiausią indėlį į šį augimą įnešė vėjo ir saulės elektrinės, kurios per šių metų vienuolika mėnesių kartu patenkino 46,8 proc. viso elektros vartojimo. Vėjo energetika išlieka svarbiausiu nacionalinės gamybos varikliu – lapkritį vėjo elektrinės pagamino 310,5 GWh elektros ir patenkino 28,1 proc. šalies vartojimo poreikio. Saulės elektrinės lapkritį papildomai pagamino 25,9 GWh, užtikrindamos dar 2,3 proc. poreikio.

Šie skaičiai yra ne tik pasiekimas, bet ir įpareigojimas. Jie įrodo, kad vietiniai ištekliai gali patikimai aprūpinti šalį energija, jei jų plėtra yra kryptingai planuojama ir palaikoma. Pastaraisiais metais vėjo ir saulės parkų įrengtoji galia Lietuvoje augo įspūdingais tempais – per 2025 metus saulės elektrinių galia išaugo 45,1 proc., o vėjo – 41,2 proc. Tokį augimą lėmė prieš dešimtmetį priimti sprendimai ir po keleto metų vystymo užbaigti dideli projektai. Tai reiškia, kad energetinė nepriklausomybė tampa verslo ir visuomenės, ne vien valstybės, kuriamu procesu.

Diversifikuota energetinė priklausomybė?

Vis dėlto tikra energetinė nepriklausomybė neįmanoma, jei gamybos grandinėje vis tiek išliekame priklausomi nuo importuojamų išteklių. Pavyzdžiui, Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijoje (NENS) minimos branduolinės energetikos atveju būtinas importuojamas uranas, suskystintų dujų – pačios dujos ir jų transportavimo infrastruktūra. Net jei tokie šaltiniai atrodo patikimi trumpuoju laikotarpiu, jie iš esmės nesukuria savarankiškumo – jie tik diversifikuoja priklausomybės formą. Vėjas, saulė ir hidroenergija yra ištekliai, kuriuos turime čia pat, Lietuvoje. Jie nereikalauja nuolatinio importo, nepriklauso nuo svyruojančių pasaulinių kainų ar tiekiančiosios šalies lyderio užgaidų, o jų potencialas dar toli gražu nėra išnaudotas.

Būtent todėl Lietuvos politika turėtų būti orientuota į šių vietinių išteklių plėtros spartinimą ir tinkamų rinkos sąlygų sukūrimą, kurios skatintų investicijas į vietinę gamybą. Kainų užtikrinimo mechanizmai, aiškūs leidimų procesai ir infrastruktūros plėtra turi tapti prioritetu. Energetinė nepriklausomybė nėra vien technologinis klausimas – tai strateginė valstybės kryptis, kuri lemia mūsų ekonominį stabilumą, socialinę gerovę ir saugumą.

Pasitelkiamų AEI įvairovė didina tiekimo patikimumą

Kartu svarbu užtikrinti diversifikaciją tarp atsinaujinančių šaltinių. Drauge su vėjo ar saulės energija būtina išnaudoti hidroenergijos ir energijos kaupimo sprendimus, kurie užtikrina balansą ištisus metus. Tokia sistema, paremta kelių vietinių šaltinių sinergija, ne tik mažina importo poreikį, bet ir didina tiekimo patikimumą, ypač esant ekstremalioms oro sąlygoms ar rinkos svyravimams. Turint tokį pagrindą atsiranda vietos ir energijos išteklių importui siekiant diversifikacijos, bet čia nereikia pamiršti, kad importas yra vienokio ar kitokio lygio priklausomybė.

Lietuva jau dabar mato pirmuosius rezultatus, kai didesnė dalis elektros energijos yra pagaminama šalies viduje. Tačiau siekiant ilgalaikio tvarumo, būtina suprasti, kad energetinė nepriklausomybė nėra duotybė ir nėra pasiekiama vien infrastruktūros pastatymu – tai nuolatinis procesas, reikalaujantis investicijų, politinės valios ir visuomenės palaikymo, verslo ir valdžios pasitikėjimo. Kiekvienas naujas vėjo parkas ar saulės elektrinė nėra tik dar vienas verslo sugalvotas energijos šaltinis – tai žingsnis link savarankiškos, saugios ir atsparios Lietuvos energetikos, tai dar vienas energetinės kovos vienetas, išlaisvinantis iš energetinės priklausomybės gniaužtų.

Tad šiandien, kai geopolitinės grėsmės yra ypač aktualios, vietiniai ištekliai energetikos sektoriuje turi būti suvokiami kaip strateginė vertybė. Tik remdamiesi tuo, ką turime čia – vėju, saule ir vandeniu – galime užtikrinti, kad energetinė nepriklausomybė būtų ne deklaracija, o realybė, ir skirtume jai deramą vietą ir pagarbą.