„Toks elgesys ne tik patirtos ir išgyventos pandemijos kontekste, tačiau ir kasmetinių užkrečiamųjų ligų sezono metu, kelia reikšmingų teisinių, sveikatos bei darbo saugos klausimų", – sako advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininkė Karolina Briliūtė.

Pasak jos, Lietuvos darbo teisė numato priemones darbuotojų sveikatai užtikrinti ir darbdavių pareigoms reguliuoti, tačiau nėra aiškių draudimų dirbti susirgus. Tai atskleidžia būtinybę griežčiau arba kūrybiškiau taikyti esamus įstatymus ir teisės aktus arba tokių situacijų sureguliavimą darbovietės vidiniais teisės aktais, siekiant spręsti anglišku terminu vadinamą „presenteeism". Tai yra situacija, kuomet darbuotojas praranda produktyvumą atlikdamas darbo funkcijas savo darbo vietoje dėl susirgimo, sužeidimų ar kitų objektyvių aplinkybių. Nepaisant to, net ir sirgdami asmenys dažnu atveju jaučia poreikį ir norą fiziškai eiti į darbą.

Pagal Lietuvos darbo teisę, darbdaviai privalo užtikrinti savo darbuotojų sveikatą ir saugą, kaip numatyta Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Šis įstatymas įpareigoja darbdavius įgyvendinti priemones, kurios užkirstų kelią darbo vietoje kylančioms rizikoms, įskaitant užkrečiamųjų ligų plitimo riziką. Skatindami ar leisdami (nesiimdami priemonių neleisti) sergantiems darbuotojams dirbti, darbdaviai ne tik pažeidžia savo pareigas užtikrinti saugią darbo aplinką, bet ir gali pažeisti Lietuvos Respublikos darbo kodeksą, kuriame numatyta darbdavių pareiga sudaryti tinkamas darbo sąlygas ir rūpintis darbuotojų gerove.

Karolina Briliūtė pastebi, kad teisės aktai aiškiai nedraudžia dirbti susirgus, o tai gali perkelti per didelę atsakomybę darbuotojams ir darbdaviams, reguliuojant tokias situacijas vidiniuose darbovietės teisės aktuose. „Pavyzdžiui, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas numato darbdaviui pareigą imtis priemonių, kad darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, į ką gali papulti ir pareiga sureguliuoti atvejus, užkardant situacijas, kai darbuotojai eina į darbo vietą sirgdami ir tokiu būdu keldami grėsmę kitų darbuotojų saugumui ir sveikatai', – pastebi AVOCAD teisininkė.

Ji taip pat pastebi, kad darbuotojai, kurie dirba sirgdami, ypač užkrečiamų ligų atvejais, ne tik kelia pavojų kolegų sveikatai, bet ir pažeidžia Visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme nustatytus principus. „Šis įstatymas įpareigoja darbdavius ir darbuotojus prisidėti prie visuomenės sveikatos užtikrinimo, o darbas susirgus tam trukdo. „Esamuose teisės aktuose nurodyti instrumentai yra pakankami kūrybiniam jų aiškinimui, sudarant sąlygas darbdaviams nusimatyti griežtesnes, aiškesnes instrukcijas vidiniuose teisės aktuose", – pažymi teisininkė.

Darbdaviai turi platų atsakomybių spektrą, siekiant sumažinti riziką, susijusią su sergančiais darbuotojais darbo vietoje. Jie privalo užtikrinti aiškią nedarbingumo atostogų politiką, skatinti darbuotojus prioritetą teikti savo sveikatai, informuoti juos apie jų teises ir pareigas užtikrinant, kad darbuotojai būtų sąmoningi ne tik savo sveikatos, tačiau ir kolegų sveikatos atžvilgiu. Darbdaviai turėtų taikyti aktyvias priemones, tokias kaip sveikatos patikrinimai ar palanki nuotolinio darbo politika, ypač tose srityse, kur „presenteeism" gali turėti rimtų pasekmių, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros ar maisto paslaugų sektoriuose bei srityse, kuriose yra nuolatinis kontaktas su asmenimis. Tokios nuostatos galėtų būti papildomai numatytos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme arba, kūrybiškai taikant esamas įstatymų nuostatas, jas detalizuojant poįstatyminiuose ar vidiniuose teisės aktuose.

Pasak K. Briliūtės, norint visapusiškai spręsti „presenteeism" keliamus iššūkius, Lietuvoje galėtų būti svarstomi teisės aktų pakeitimai, numatantys teisines pasekmes už tokių įpareigojimų nesilaikymą bei mechanizmus darbuotojams anonimiškai pranešti apie pažeidimus. „Šios nuostatos galėtų būti įtrauktos į Darbo kodeksą arba Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymą, taip sukuriant darnią teisinę bazę, kuri užtikrintų darbuotojų sveikatą ir visuomenės saugumą. Stiprinant šiuos teisės aktus būtų skatinama sveika darbo kultūra, sumažinta rizika darbo vietoje ir užtikrinta darbuotojų bei visuomenės gerovė", – pabrėžia teisininkė.