Projekto sprendiniai, kaip rašoma RAT išvadoje, neatitinka architektūros kokybės kriterijų – nekuria kokybiškesnės aplinkos, o istorinių – kultūrinių sluoksnių ženklinimas ir raiška projekte yra nepakankamai pagrįsti ir reikalauja rimto peržiūrėjimo. Ekspertai taip pat pabrėžia, jog, formuojant projekto tikslus ir uždavinius bei kuriant erdvinius – meninius akcentus, neatsižvelgta į visą eilę istorinių duomenų bei teisėtus vietos bendruomenių lūkesčius.

„Nepaisant to, jog viešoje erdvėje buvo deklaruojama, kad šis projektas su minimaliais pataisymais vis tiek bus realizuotas, o dabar jau matome ir realių darbų pradžią, RAT ekspertai jautė pareigą ir poreikį svarstyti sprendinius ir pateikti savo pagrįstas išvadas. Mūsų įsitikinimu, taisyti klaidas niekada nėra per vėlu“, – pranešime cituojamas Vilniaus RAT pirmininkas Tomas Grunskis. 

Taryba konstatavo, kad nėra detalios projektavimo programos, pagal kurią būtų aiški atkūrimo, restauravimo, naujų darinių bei elementų kūrimo argumentacija. Taip pat pasigesta aiškios ir vientisos projekto architektūrinės koncepcijos bei idėjos ir, turint galvoje teritorijos svarbą tiek urbanistine, tiek nekilnojamųjų kultūros vertybių prasme, projekto viešinimo ir aptarimo su visuomene etapams ir jų kokybei buvo skirta napakankamai pastangų ir dėmesio, skelbiama išplatintame pranešime.

Taryba atkreipia dėmesį, kad negalima šioje sudėtingoje teritorijoje su tokiu dideliu istorijos sluoksnių kiekiu, kūrybinių problemų spręsti pirmumą teikiant vien architektūriniams – estetiniams sprendiniams. Projekte teigiamas „istorinės tiesos“ atstatymas, atkuriant buvusį reljefą, laikytinas tolygiu veiksmu sovietmečiu įvykusiam reformatų kapinių perkasimui – tai, architektų nuomone, turi to paties kultūrinio nusikaltimo požymių. Kiekvienas objektas, vieta ir miesto viešoji erdvė turi savo istoriją ir kiekvienas jos sluoksnis, bei jo refleksijos galimybė daro visuomenę brandesne. Ši nuostata galioja ir kai kalbame apie sovietmečiu realizuotus sprendimus, kurie atspindi to laikmečio visuomenės būvį ir kultūrinius orientyrus. Tinkamas ir kokybiškas tokių savybių perteikimas architektūros ir kraštovaizdžio priemonėmis reikalauja itin aukšto profesionalumo ir didelio dėmesio kūrybiniam procesui. Šių dviejų dalykų taryba projekte pasigedo.

Taryba taip pat pabrėžia, kad pėsčiųjų traktas, kuris buvo sukurtas nuo Tauro kalno, per P.Cvirkos skverą bei F.Zappos paminklo erdvę, iki Sinagogos, lygiagrečiai Pylimo gatvei yra viena iš unikalių Vilniaus urbanistinio audinio savybių, į kurią projekto sprendiniai atsižvelgia nepakankamai. Tarybos nuomone, šią jo savybę derėtų išlaikyti kaip svarbų kultūrinį – istorinį sluoksnį, kartu derinant jį su reformatų teritorijos kultūriniais ženklais – pažymėta kapinių, buvusių koplyčių bei konsistorijos pastato vietomis.