„Gyvenimas nėra toks vienalytis, kaip mums atrodo. Jei imame paskolą 30-čiai metų, tai jie bus labai įvairūs. Kalbant apie statybas, viskas remiasi į pagrindinį dalyką: ar tikrai jums to reikia?“ – sakė M. Šaliamoras, kalbėdamas seminare „Tavo namai: nuo įsigijimo iki įsirengimo“.

Židinių ir baseinų su gulbėmis!

Architektas prisiminė, jog vos atgavus nepriklausomybę Lietuvoje „pasipylė“ pilys ir bokšteliai. Jis turi paprastą paaiškinimą, kodėl žmonės taip elgėsi.

„Galite ir dabar užeiti pas tokį namą turintį žmogų: pusė jo patalpų stovi tuščios. Na, geru atveju, jos įrengtos, blogu – iki šios dienos yra remonto būsenos. Šie žmonės buvo nesąžiningi prieš save. Visi jie gyveno chruščioviniuose butuose. Ir skaitė Haufo pasakas. Todėl, kai laisvė padvelkė į veidą, jiems atrodė, kad reikia kuo greičiau įgyvendinti svajones. Židinių, baseinų, fontanų su gulbėmis, sraigtinių laiptų, erkerio! Jie visa tai pasistatė“, – priminė M. Šaliamoras.

Laisvei padvelkus, ėmėme pildyti visas savo svajones iškart. Svetainės morguefile.com nuotr.

Jis pridūrė, jog jam itin malonu ir lengva bendrauti su žmogumi, besistatančiu trečiąjį savo namą. Klientas tuomet elgiasi protingai, priima racionalius sprendimus. Mat būna „išsigydęs” nuo svajonių.

„Svajonės yra gerai. Bet nors jums ir patinka princesės Dianos vila, turite atsakyti sau, kaip realiai jūs gyvenate. Žinote, apklausos rodo, kad žmonės labiausiai mėgsta vaikščioti į teatrą, skaityti knygas, sportuoti, keliauti. Tačiau tie patys žmonės daugiausia laiko geria degtinę, valgo riebų maistą ir žiūri televizorių... Tokia yra reali statistika“, – teigė M. Šaliamoras.

Kuo architektas panašus  į psichologą?

Architektų sąjungos pirmininkas akcentavo, jog architektai ir dirba tam, kad žmogui sukurtų erdvę, projektuotą pagal jo asmeninį gyvenimo būdą. 

„Architektas, kaip ir psichoterapeutas, atlieka tą funkciją. Jis turi pamatyti jūsų, jūsų šeimos poreikius ir tai įgyvendinti. Pats projektas jums sutaupo iki 30 proc. statybos sąnaudų. Nes galite eksperimentuoti popieriuje arba virtualioje erdvėje“, – pabrėžė pranešėjas.

Jis pastebėjo, kad Lietuvoje gausu entuziastų, kurie griebiasi kasti duobę pamatams... vėliau joje ištisus dešimtmečius želia dilgėlės.

„Pasitelkite specialistus, kurie jums padėtų įvardyti jūsų lūkesčius. Kurie, kaip gydytojai, perspėtų apie pavojus. Geras treneris, pavyzdžiui, jei pasiryšite bėgti 300 kilometrų, sakys: „Žinai, gal nebėk tų 300, gal vis tik pradėk nuo kilometro“. Taip ir su statybomis“, – vaizdingais palyginimais besistatančių namą klaidas iliustravo pranešėjas.

Keli iš mūsų po 30-ies metų užlips stačiais laiptais?

Vis tik statyti būstą patiems – verta.

„Statydami, investuodami į fizinį kūną, uždirbate didesnius pinigus, nei tik padėję lėšas į banką. Tačiau reikia galvoti, ką statai“, – sakė M. Šaliamoras.

Vertę sudaro būsto plotas, į jį įdiegtos technologijos ir architektūra. O kas yra architektūra? Menas. Tačiau kai kurios šalys jau ilgus metus „gyvena“  iš savo architektūros, pavyzdžiui, Egiptas, Graikija, Ispanija, Norvegija.

„Būsto projektas apima ir kokybines, ir menines vertes. Svarbiausias momentas – sklypas.  Jis turi didžiulę vertę, nesvarbu, ar ant jo stovi geras  ar prastas pastatas. Sklypo nei geografiškai, nei gamtiškai mes negalime keisti. Jei įsigysite gerą sklypą, neprarasite investuotų pinigų“, – akcentavo architektas.

Pastatą jis ragino pasirinkti mėgstamo stiliaus, tačiau rimtai pagalvoti apie ateitį, būsimus poreikius.

„Kas mes esame? Įvertinkime save realiai, neturėkime iliuzijų. Visuomenėje daliai žmonių reikia nuolatinės specialiosios priežiūros (neįgaliesiems). Kitiems priežiūros reikia laikinai: susilaužiau ranką ar koją, patyriau traumą – visiems pasitaiko. Dar didesnė dalis visuomenės turi judėjimo sunkumų. Tai nebūtinai ligoti žmonės – gali būti ir moteris su aukštakulniais, mama su vaiko vežimėliu, vyras, nešantis abiejose rankose po nešulį. Tačiau nuo 75-erių metų praktiškai visi mes turėsime judėjimo sunkumų. O kur dar artritai, infarktai, insultai, širdies nepakankamumas, dusulys ir panašiai...“, – realybę piešė M. Šaliamoras.

Įsirengiant būsta pravartu pagalvoti ir apie savo ateitį – ar po kelių dešimtmečių lengvai užlipsite laiptais? Svetainės morguefile.com nuotr.

Laiptai = nusikaltimas

Architektas akcentavo, jog pandusai (nuožulnios plokštumos šalia laiptų), eskalatoriai, liftai, kurie jauniems kartais gali atrodyti kaip bereikalingas dalykas – reikalingi maždaug 40 proc. visuomenės narių.

„Nesvarbu, ar žmogus išsivystė iš beždžionės, ar jį Dievas sukūrė – bet kokiu atveju jis yra pritaikytas gyventi horizontalioje plokštumoje. Taigi laiptai – tiesiog nusikaltimas. Kuo labiau horizantalioje erdvėje mes gyvename – tuo mums patogiau. Taigi pritaikyti būstą mūsų poreikiams – ne tik šiandieniniams, tačiau ir tiems, kurie gali nutikti ateityje, – itin logiškas sprendimas“, – pabrėžė architektas. Jis pridūrė, jo Skandinavijos šalyse visiškai rimtai svarstoma įrengti liftus dviejų aukštų namuose.  Negana to, šiaurės šalių architektams keliami reikalavimai projektuoti tualeto patalpą taip, jog joje tilptų neįgaliojo vežimėlis.

Kitos erdvės taip pat turi būti pritaikytos ne tik prasisprausti, tačiau ir pravažiuoti vežimėliu.

M. Šaliamoras atskleidė, jog Lietuvoje kasmet 3 mln. eurų skirama būstų pritaikymui žmonėms su negalia. Tiems, kurie netikėtai pateko į nelaimę.

„O gal paprasčiau iškart pagalvoti ir būstą pritaikyti įvairiems atvejams?“ – retoriškai klausė architektas.

Jis juokavo, jog sovietinių daugiabučių architektai liftus įrengė kaip „prizus“. Jie suteikiami tik tiems, kas įveikia pirmąją nedidelę laiptų atkarpą, šiais laiptais užtempia vaiko vežimėlį ar dviratį. Tik tokie žmonės nusipelno toliau kilti liftu.

Sovietiniuose daugiabučiuose liftas įrengtas tarsi „prizas“. Svetainės morguefile.com nuotr.

Tuo metu pandusai buvo įrengiami šiukšlių dėžei išvežti.

„Suvokime, dėl ko mes viską darome. Ne dėl automobilio, ne dėl energetikos, ne dėl vamzdžių. Dėl žmogaus. Jei norite turėti didelį židinį ar baseiną, turite suvokti, kad jūsų namas nebus ekonomiškas.  Niekas nesako, jog neturite teisės nuolat brangiai mokėti už šį komfortą. Tačiau turite tai suvokti“, – kalbėjo pranešėjas.

Mados palauks, svarbiausia – jūsų gyvenimo būdas

Palyginus su maistu, architektūra yra visiškai nereikalingas dalykas, sakė M. Šaliamoras. Tačiau ar norėtumėte šiandien pietums gauti  žalią mėsos gabalą? Išgyvenimui pakaktų. Ne? Geriau – lėkštėje, gardžiai apskrudintą, su bulvytėmis ir garnyru? Štai taip patiektas maistas – jau yra menas, teigia architektas. Lygiai taip mus maloniai nuteikia architektūra.

„Jei kuriate savo būstą, turite teisę gyventi pagal savo būdą. Taip, kai jūs norite. Jei norite gyventi ne pagal savo būdą, pakaks ir bendrabučio. Geresniu atveju – viešbučio.  O Jūsų būdas gali būti labai įvairus – nereikia kompleksuoti. Tegul žmonės investuoja į kokybę, į profesionalų meną. Tik dėl tų, kurie šiandien būtų vadinami „pižonais“, mes turime renesansą“, –  sakė jis.

1980-aisiais įvyko lūžis architektūroje. Nutarta, kad žmogus turi teisę gyventi taip, kaip jis nori. Nors tai būtų anties formos namas (tokį M. Šaliamoras klausytojams ir pademonstravo).

„Būkite laisvi reikšti savo norus, tačiau tuos norus reikškite profesionaliai. Galite moderniai interpretuoti senovinius namus. Šiandien egzistuoja pliuralizmas – galime būti savimi ir susikurti būtent tokią aplinką, kokios mums reikia“, – kalbėjo M. Šaliamoras.

Jis aptarė interjero ir architektūros „madas“, tokias kaip, pavyzdžiui, atvira virtuvė.

„Ką reiškia „atvira virtuvė“? Aš ruošiu maistą, čirška grilis, o jūs sėdite priešais mane, mes kalbamės. Taip? Tačiau gali būti, kad aš bendrauju su klientu, o šalia uošvienė verda kopūstų sriubą visai savaitei, – skirtingus pavyzdžius pateikė architektas. – Turite įsivertinti savo gyvenimo būdą. „Madinga“, „nemadinga“, „prabangu“, „neprabangu“ – tai turi neegzistuoti. Jei mėgstate bendrauti virtuvėje su šeima, pietus valgote mieste ar biure, negaminate daug maisto – tuomet taip, atvira virtuvė jums tinka. Tačiau jei esate kulinarai, turi būti atskira patalpa su gera kvapų izoliacija.“

Vaizdas į Nerį – taip pat jūsų nuosavybė

Architektas įvertino visas sudėtines būsto dalis: sklypas – nesensta, ir turi išliekamąją vertę, namas – sensta, priklausomai nuo jo tipo, name įdiegtos technologijos – sensta greičiau už visus kitus elementus.

„Jei medžiagos solidžios – klinkeris, akmuo, medis – namas turės didesnę vertę ir ją išlaikys. Jei prigrūsime namą įvairių technologijų – jis, kaip ir automobilis, po 10–20 metų pradės senti“, – perspėjo architektas.

M. Šaliamoras taip pat priminė, jog maždaug kas 10-metį žmogus išgyvena mąstymo ir brandos pokyčius: tuomet darome remontą, keičiame būstą, automobilį, gyvenimo būdą.

Architektas pridūrė, jog kokybiška architektūra kelia aplinkinių sklypų vertę – ir atvirkščiai. Lietuvoje neįprasta dėl tokios sunkiai apčiuopiamos „nuosavybės“ pakovoti.

„Lietuvoje galima pastatyti daugiabutį su vaizdu į Nerį. Parduoti jame butus. Tada – prieš jį pastatyti kitą daugiabutį. Ir vėl – su vaizdu į Nerį. Teisiškai – viskas tvarkoje“, – juokavo architektas.

Gražus vaizdas – brangiai kainuojanti vertė. Vilniaus m. savivaldybės vizualicija

M. Šaliamoro teigimu, daugumoje užsienio šalių pukiai suvokiama, jog jei investuojate į vaizdą, savo būsto aplinką  – turite teisę tai ginti kaip savo nuosavybę.

Patardamas visiems, ketinantiems statyti namą, architektas perspėjo, jog namo sienų, stogo ir pamato santykis su aplinkos ir vidaus įrengimo kaina yra 1:3. Kitaip tariant, jei namo statyba atsieis 100 tūks. eurų, dar 200 tūkst. kainuos jo aplinkos sutvarkymas ir vidaus įranga.